Pamokslai / Dienos skaitiniai
Koks žmogus gyvena ir nepatiria mirties? Psalmių 89, 48
Mes regime mirtį kiekviename žingsnyje. Greitosios pagalbos sirena, laidojimo biuro iškaba, kapinės – visa tai primena, kad mirtis bet kuriuo metu gali pakirsti ir mus. Nei vienas iš mūsų nežino, kada ši akimirka ateis, tačiau mirtis yra labai arti, tik per žingsnį nuo kiekvieno iš mūsų.
Šiandien aš norėčiau apie savo gyvenimą kalbėti kaip apie namą. Sienos yra jo apsauga ir apribojimai, o kambariai atspindi atskiras mano gyvenimo sritis. Architektūrinis stilius yra mano individualumas. Durys ir langai – mano kontaktas su aplinka. Namas priklauso man vienam ir galiu jus įsileisti arba ne. Aš galiu dalintis su kitais savo erdve arba būti vienas. Kažkas beldžia į duris, aš atidarau (atidarau save, nes mano namas yra mano gyvenimas). Jėzus stovi prie įėjimo, aš esu apie Jį girdėjęs. Atidarau duris plačiau, lyg laukčiau svečių. Jis užeina.
Kauno "Kristaus misijos" baptistų bažnyčioje gegužės 13 dieną vyko Biblijos instituto paskutinės šių mokslo metų paskaitos. Pateikiame Homiletikos disciplinos (pamokslų ruošimas ir sakymas) vieną atsiskaitomąjį darbą. Algirdas Siaurusiavičius: Norėčiau, kad šiandieną Zachiejaus istorijoje, kuri aprašyta Šventajame Rašte Evangelijoje pagal Luką 19 skyriuje nuo 1-10 eilutes bandytume pamatyti save. Pažvelkime pirmiausia į Zachiejų, kaip į žmogų, koks jis buvo, ką apie jį manė kiti žmones.
Kančia yra tikrovė, su kuria susiduria kiekvienas žmogus. Kaip vertiname tokią gyvenimo patirtį? Koks mūsų požiūris į kančią? Tenka pripažinti, kad dažnai matome tik tamsiąją kančios pusę – vargą, netektį, skausmą, baimę, neviltį. Taip, kančią iš tiesų lydi nemalonūs išgyvenimai, tačiau yra ir kita jos dalis, kurios daugelis neįžvelgiame. Kančioje slypi ne tik tamsioji, bet ir šviesioji pusė, turinti neįkainojamą vertę brandžios asmenybės raidai.
Šventinį laikotarpį įprastai pasitinkame su dideliais lūkesčiais. Tikimės sulaukti dovanų, sėkmės, laimės – visokio gėrio, ir net nepagalvojame, kad ir gražios šventės gali žmogų skaudžiai apiplėšti. Deja, mes gyvename negailestingame pasaulyje, kuriame kasdien vyksta nuožmi kova už būvį. Nuolat kažkas bando mus nustumti, apgauti, apvogti...
Šį sekmadienį minime Kristaus prisikėlimo šventę, reiškia tikime, kad Jis gyvas šiandien. Todėl leiskime Jėzui gyventi mumyse ir per mus, kad Jo gyvybė įkvėptų mus kilniems darbams, kad Jo jėga nuverstume sunkumų kalnus, kad Jo meilė užgydytų visas nuoskaudas ir giliausias širdies žaizdas. Plačiai atverkime duris į naują gyvenimą su prisikėlusiu Kristumi.
Santuoka yra nepaprastas įvykis. Dviejų žmonių gyvenimai susilieja lyg Nemunas ir Neris Kauno santakoje. Toliau sunku atskirti, kur Nemuno, o kur Neries vanduo, kadangi jie teka viena bendra vaga. “Todėl vyras paliks savo tėvą bei motiną ir susijungs su savo žmona; ir juodu taps vienu kūnu" (Pr 2, 24).
Jėzaus Kristaus prisikėlimo šventė skelbia pergalingą žinią žmonijai – nuodėmė sunaikinta, mirtis nugalėta, kelias į dangų atviras, ir amžinas gyvenimas teikiamas kiekvienam, kuris tiki Dievo Sūnumi!
Anglų mokslininkas Broks Toss Westcott rašė: „ istorijoje nė vienas įvykis nėra dokumentuotas taip išsamiai ir įvairiapusiškai, kaip Kristaus prisikėlimas“. Tačiau prisikėlimas yra gerokai daugiau nei vien istorinis įvykis, kurio pagrindimo turėtume ieškoti praeities labirintuose. Yra dar realesnis būdas įsitikinti Kristaus prisikėlimo tikrumu.
Kalėdos – bene populiariausia ir mėgstamiausia šventė visame pasaulyje. Daugelyje šalių Kalėdos švenčiamos jau šimtus ar net tūkstančius metų, todėl nenuostabu, kad per metų metus keliaudama skirtingų kultūrų vingiais, ši šventė apsigaubė margaspalviu tradicijų, papročių, net legendų rūbu ir šiandien skendi tirštame iliuzijų debesyje, kuris vis labiau atitolina ją nuo tikrovės ir paverčia pasakų žanro istorija.
Karas yra žiauri gyvenimo realybė, nešanti skausmą, netektį, mirtį... Kodėl žmonės kariauja nuo neatmenamų laikų? Kariauja ne tik mūšio lauke, bet praktiškai kiekvienoje gyvenimo srityje. Pešasi dėl skanesnio duonos kasnio, susistumdo stovėdami eilėje, bylinėjasi teismuose dėl turto, ginčijasi įrodinėdami savo tiesą, smurtauja, prievartauja, žudo... Deja, konfliktai neaplenkia ir krikščioniškų šeimų bei bažnyčių. Kodėl kyla karai ir konfliktai? Kaip juos sustabdyti?
Tikėjimas atlieka pagrindinį vaidmenį kiekvieno krikščionio gyvenime. Per tikėjimą esame išgelbėti nuo pragaro ugnies (Ef 2:8-9). Tikėjimu nugalime nuodėmę, pasaulį ir šėtoną (1 Jn 5: 4; 1 Pt 5:9). Tikėjimu paveldime Dievo pažadus (Hbr 6, 12), tikėjimu galime net ir kalnus nuversti (Mt 17:20). Tačiau be tikėjimo negalime patikti Dievui (Hbr 11:6), ir visa, ką darome be tikėjimo yra nuodėmė (Rom 14:23). Ar mūsų tikėjimas yra toks, apie kokį kalba Biblija. Ar mūsų tikėjimas yra tikras ir veiksmingas?
Dovydas atėjo į Nobos kaimą, kuriame gyveno 85 Dievo kunigai ir vyriausiasis kunigas Ahimelechas. Yra baisu bėgti neturint kito pasirinkimo, tačiau būtent taip nutiko Dovydui. Jis nenorėjo čia atvykti, tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Ir iš tikrųjų nenorėjo daryti to, ką ketino daryti, tačiau karalius Saulius alsavo jam į nugarą, todėl Dovydas ėmėsi kraštutinių priemonių.
Dievas sukūrė tave kitokiu, nei visi. Mes visi esame Dievo kūriniai. Jis sukūrė Juozapą, jo brolius, mane ir tave. Dievas numatė kiekvieną tavo esybės dalelę. Jis parinko tau plaukų ir akių spalvą, balso toną, veido bruožus, charakterio ypatumus ir sugebėjimus. Tu esi nepakartojamas Dievo kūrinys – vienintelis. Nėra daugiau tokio, kaip tu, visoje planetoje. Esi nuostabus ir labai vertingas savo Kūrėjo akyse. Dievas sukūrė visus žmones ne vienodus, bet skirtingus.
Jau prieš tūkstančius metų skambėjo velykinis klausimas: „Ar miręs žmogus prisikels? (Job 14, 14). Ar yra įrodymų, kad egzistuoja gyvenimas po mirties?
Girdėjau pamokslautojus sakant: „Aš esu vieno punkto kalvinistas.” Girdėjau kitus sakant: „Aš esu dviejų ar trijų punktų kalvinistas.” Aš noriu, kad mes pažvelgtume į visus penkis kalvinizmo punktus, kurių moko Jonas Kalvinas, o tuomet pažvelgsime, ką apie tai sako Biblija.
Artėja nuostabi metų šventė. Per Kalėdas sveikiname vieni kitus, einame į svečius, bendraujame, keičiamės dovanomis... Tačiau nepamirškime, Kalėdos, pirmiausia, yra Jėzaus Kristaus šventė – Jo gimtadienis. Ar pasveikinsime Jį? Jis to vertas. Ar atnešime Jam dovanų? Juk į gimtadienį neateiname tuščiomis rankomis. Tiesa? Norime išrinkti vertingą ir prasmingą dovaną, kad ji patiktų tam, kurį sveikinsime. Ką padovanosime Jėzui?
