Išmokyk, Viešpatie, mylėt, atleisti,
piktų žodžių negirdėti.
Išmokyk neprisimint skriaudos,
atleisti taip, kaip Tu atleidai kitados...
Išmokyk, Viešpatie, neteisti
į piktą žodį atsakyt su šypsena veide,
Išmokyk už skriaudėjus savo melstis
ir nelaikyt kartėlio širdyje.
Silpna esu ne visada pavyksta...
Ir pyktis kartais slegia kaip akmuo.
Juk mokai Tu mane ne šito...
Tu mokai nugalėti pyktį gerumu...
Dėkoju, Viešpatie, kad atsiuntei mums Sūnų,
kaip Gelbėtoją, Atpirkėją už nuodėmes visų.
Jisai nekaltas, nuteistas kentėti,
maldavo pagailėti ir neteisti jų.
Ir jeigu, Viešpatie, į Kristų patikėjau,
o Jis savu krauju nuplovė nuodėmes manas,
tai kas gi aš esu, kad negalėčiau atleisti ir pamiršti,
jei ir įskaudino, supykdė kas...
Tikiu aš, Viešpatie, galybe Tavo,
tikiu, kad duosi man jėgų.
Išmokt pamilti net nedraugą savo
ir sekt Tavim tyra širdim be nuodėmių...