„Tos pirmosios savaitės dienos vakare, durims, kur buvo susirinkę mokiniai, dėl žydų baimės esant užrakintoms, atėjo Jėzus, atsistojo viduryje ir tarė: „Ramybė jums!” (Jn 20, 19)

Šį sekmadienį minime Kristaus prisikėlimo šventę, reiškia tikime, kad Jis gyvas šiandien. Todėl leiskime Jėzui gyventi mumyse ir per mus, kad Jo gyvybė įkvėptų mus kilniems darbams, kad Jo jėga nuverstume sunkumų kalnus, kad Jo meilė užgydytų visas nuoskaudas ir giliausias širdies žaizdas. Plačiai atverkime duris į naują gyvenimą su prisikėlusiu Kristumi.

Reikia pripažinti, kad ne visuomet lengva tas duris atverti. Būna dienų, kai mes tiesiog norime gulėti savo šiltoje lovoje, užsitraukę antklodę ant galvos, kad pasislėptume nuo aplinkinio pasaulio. Kartais atrodo, kad bus lengviau ir saugiau, jei užsirakinsime savo namų duris, ir taip bandysime išvengti mus supančių žmonių ir aplinkybių. Tiesą sakant, mes labai dažnai bėgame ir slepiamės nuo savo gyvenimo tikrovės.

Kiekvieną kartą, kai užtrenkiame duris sutiktam žmogui, įvykiui ar idėjai, mes užrakiname ir įkaliname patys save. Būtent taip nutiko Jėzaus mokiniams jau pirmąją prisikėlimo dieną. Jie savo akimis matė tuščią Jėzaus kapą, girdėjo liudytojų žodžius, mačiusių Viešpatį gyvą, tačiau tos pačios dienos vakare mokiniai susirinko kartu viename kambaryje ir užsirakino duris (Jn 20:19). Lygiai po savaitės mokiniai vėl susirenka toje pačioje vietoje ir vėl užsirakina namų duris (Jn 20:26). Jėzaus kapas atviras ir tuščias, bet mokinių namai uždaryti ir durys užrakintos. Kambarys tapo jų kapu. Jėzus išlaisvintas iš kapo, mokiniai įkalinti kambaryje. Jie atskyrė save nuo prisikėlimo tikrovės. Jų tikėjimo durys buvo užrakintos. Palikę tuščią Jėzaus kapą, jie pasislėpė savo baimės, abejonių ir nevilties kape. Užrakintos durys, tarsi didelis sunkus akmuo, uždarė jiems kelią į naują gyvenimą. Jie užrakino ir įkalino patys save. Mūsų kalėjimų ir kapų durys visuomet rakinamos iš vidaus.

Kur mes, Jėzaus mokiniai, gyvename šiandien? Prisikėlimo laisvėje ir džiaugsme ar užsirakinę savo vidiniame kambarėlyje. Kambarėlis labai tinkama vieta maldai (Mt 6:6), bet visai netinkama nuolatiniam krikščionio gyvenimui. Evangelijoje aprašytas kambarys, durys ir spynos apibūdina ne tik konkrečią susirinkimo vietą, bet ir mokinių vidinę būseną. Užrakintos mūsų gyvenimo vietos visada labiau pabrėžia tai, kas vyksta mūsų viduje, nei mūsų aplinkoje.

Kokios vietos yra užrakintos jūsų gyvenime? Galbūt nenorite priimti šalia esančio žmogaus, baimindamiesi, kad jis jus apvils, išduos, įskaudins? Galbūt nedrįstate imtis naujos veiklos ar užduoties, nes manote, jog eilinį kartą susimausite? Gal net nemėginate įgyvendinti savo svajonės, kadangi ji atrodo tokia tolima ir nepasiekiama? Gal nedrįstate atverti savo širdį ir pasakyti tiesą į akis, nes bijote, kad jūsų ims nemėgti ar dar baisiau – išjuoks? Galbūt neatsiliepiate į Dievo pašaukimą, kadangi nenorite patirti galimų sunkumų ir pavojų? Daugybė pačių įvairiausių užraktų. Daugelis žmonių užsidaro savyje nuo visų ir nuo visko, tarsi vėžliai po savo kiautais. Ir Jėzaus pirmieji mokiniai tūnojo kažkur susigūžę kampelyje, užsirakinę visus langus ir duris, tačiau Jėzus norėjo juos išlaisvinti, kad jie išeitų į dienos šviesą, įkvėptų gaivaus oro, plačiai atvertų savo širdies bei lūpų duris ir drąsiai liudytų apie Kristaus prisikėlimą visam pasauliui. Prisikėlimo žinia ragina ir mus šiandien drąsiai atverti duris į naują gyvenimą su Kristumi, išlįsti iš savo slėptuvių ir apversti šį pasaulį aukštyn kojomis. Leisiu sau šiek tiek pakeisti gerai žinomą B. Brazdžionio eilėraštį:

Kas laiko užrakintas jūsų gyvenimo duris? Kokios spynos? Mokinių durys buvo užrakintos didžiule baimės spyna. Jie bijojo priešiškai nusiteikusių savo tautiečių, bijojo galimo susidorojimo, kančios ir mirties. Baimės pančiai ir šiandien kausto daugelį krikščionių. Bijome atvertį širdį, bijome kalbėti apie Kristų, bijome likti nesuprasti ar pažeminti. Bijome, bijome ir bijome. Ar ne per daug ir ne per dažnai bijome? Ar nepavargome bijoti? Ar ne laikas nusimesti baimės spynas? O gal netikėjimo spyna laiko jūsų duris į naują gyvenimą? Vienas Jėzaus mokinys, vardu Tomas, buvo užrakinęs savo širdį tripūde netikėjimo spyna: „Jeigu aš nepamatysiu Jo rankose vinių dūrio ir neįleisiu piršto į vinių vietą, ir jeigu ranka nepaliesiu Jo šono – netikėsiu” (Jn 20:25). Jeigu nepamatysiu, jeigu nepačiupinėsiu, jeigu neparagausiu – šios spynos ir šiandien daugeliui užrakina tikėjimo duris į pergalingą gyvenimą, nes „be tikėjimo neįmanoma patikti Dievui” (Hbr 11:6). Yra dar ir skausmo spyna. Kartais mūsų žaizdos būna tokios gilios ir skausmingos, jog atrodo neverta rizikuoti atrakinti savo širdies duris. Įskaudintas žmogus dažnai užsidaro savyje ir verda savo nuoskaudų sultyse arba jo skausmas pavirsta kunkuliuojančiu pykčiu. Pykstame ant kitų, ant savęs ir net ant Dievo, nenorime atleisti ir užmiršti – uždarome save pykčio kalėjime. Negailestinga spyna: „Jeigu jūs neatleisite žmonėms jų nusižengimų, tai ir jūsų Tėvas neatleis jūsų nusižengimų” (Mt 6:15). Negaliu nepaminėti dar vienos, labai klastingos – išdidumo spynos, kuri apgauna daugelio tikinčiųjų širdis ir užrakina jiems duris į vaisingą gyvenimą. Išdidumo spyna buvo užrakinusi net visą bažnyčią. Jėzus beldėsi į Laodikėjos bažnyčios duris, bet jie buvo taip susižavėję savimi ir savo darbais, kad neišgirdo Jėzaus balso ir paliko Jį stovėti už bažnyčios durų (Apr 3:20). Kokia spyna laiko užrakintas jūsų gyvenimo duris? Baimės, netikėjimo, skausmo, pykčio, išdidumo? Deja, ir šiandien daugelio krikščionių duris akylai saugo šios sunkios spynos, neleisdamos patirti jiems prisikėlimo laisvės, jėgos ir džiaugsmo.

Ačiū Dievui, mūsų Viešpats Jėzus yra gyvas ir galingas. Jis nori ir gali išlaisvinti savo mokinius. Jo mokiniai buvo susirinkę kambaryje ir užsirakinę duris. Jų viltis, tikėjimas ir džiaugsmas buvo aklinai užrakinti. Ir štai, nepaisant visų užraktų, Jėzus ateina pas savo mokinius ir atsistoja viduryje susirinkimo. Mokiniai nustebę. Jėzus ir vėl su jais. Jėzus kantriai beldžia į užrakintas mūsų gyvenimo duris, tačiau kartais mūsų baimės, skausmas ar abejonės šaukia taip garsiai, kad mes negirdime Viešpaties balso ir neatveriame Jam durų. Tuomet Jėzus įeina pro užrakintas duris į mūsų gyvenimo kalėjimus ir vargus. Joks kapas, durys ar užraktas negali sulaikyti mūsų Viešpaties – Jis Visagalis Dievas. Kita vertus, Jis neatrakina durų už mus, juk mūsų kalėjimų durys atrakinamos iš vidaus, bet Jis suteikia visa, ko mums reikia, kad galėtume patys atrakinti duris į naują gyvenimą. Mokiniai buvo išsigandę, Jėzus juos nuramina: „Ramybė jums” (Jn 20:19); „Aš palieku jums ramybę, duodu jums savo ramybę. Ne kaip pasaulis duoda, Aš jums duodu. Tenebūkštauja jūsų širdys ir teneišsigąsta” (Jn 14:27). Mokiniai buvo nusivylę, Jėzus juos pradžiugina: „Mokiniai nudžiugo, išvydę Viešpatį” (Jn 20:20). Mokiniai abejojo prisikėlimo tikrove, Jėzus juos su meile įtikina: „nebūk netikintis – būk tikintis” (Jn 20:27). Mokiniai buvo pasimetę ir nežinojo ką daryti, Jėzus nurodo jiems naujo gyvenimo kryptį ir tikslą: „Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir Aš jus siunčiu” (Jn 20:21). Mokiniai buvo netekę jėgų, Jėzus jiems įkvėpia Savo gyvybės: „Priimkite Šventąją Dvasią” (Jn 20:22). Dievo ramybė, džiaugsmas ir gyvybė yra prisikėlimo dovanos. Jėzus duoda mums šias gėrybes veltui ir šaukia mus eiti drauge su Juo. Mes esame laisvi atrakinti savo širdies, namų ar bažnyčios duris ir drąsiai žengti į naują gyvenimą ir šviesų rytojų. Čia derėtų vėl prisiminti B. Brazdžionio eiles:

Iš tiesų. Jėzus yra gyvas šiandien. Jis beldžiasi ir net ateina į užrakintas mūsų gyvenimo vietas. Jėzus nori mus išlaisvinti iš nuodėmės kalėjimo ir mirties kapo. Jis nori suteikti mūsų sieloms ramybę. Jis nori įkvėpti mums Savo gyvybės ir jėgos. Ar atrakinsime savo širdies duris ir žengsime į naują gyvenimą drauge su prisikėlusiu Jėzumi? Ar leisime Jam gyventi, veikti ir mylėti per mus? Jėzus šaukia ir ragina mus. Jis siūlo mums Savo pagalbos ranką, tačiau Jis neatrakins mūsų gyvenimo durų. Raktas mūsų rankose – tai mūsų pasirinkimas. Eisime su Jėzumi nauju prisikėlimo keliu ar liksime užsidarę savo baimės, netikėjimo, pykčio, skausmo ir išdidumo kape?

Kitas pamokslas: Tikrosios meilės jėga