Pavogtos Kalėdos

Šventinį laikotarpį įprastai pasitinkame su dideliais lūkesčiais. Tikimės sulaukti dovanų, sėkmės, laimės – visokio gėrio, ir net nepagalvojame, kad ir gražios šventės gali žmogų skaudžiai apiplėšti. Deja, mes gyvename negailestingame pasaulyje, kuriame kasdien vyksta nuožmi kova už būvį. Nuolat kažkas bando mus nustumti, apgauti, apvogti... Ir dažnai esame apiplėšiami gerokai daugiau, nei patys tai suvokiame. Pasirodo, kad įmanoma pavogti net ir pačias Kalėdas. Aš nejuokauju, kalbu labai rimtai. Daugybę metų yra sėkmingai ir sistemingai vagiamos iš žmonių Kalėdos. Kaip įmanoma pavogti Kalėdas? Ar koks nors kasiukas Grinčas, apsimetęs Kalėdų seneliu, kėsinasi apšvarinti mano namus? O gal konservatorius Kubilius vėl rengia naktinę mokesčių reformą, kuri skausmingai apkarpys mano šeimos biudžetą ir visiškai sugadins šventinę nuotaiką? Ne, Kalėdų vagystės šaknys glūdi kur kas giliau, nei mūsų materialinė ar finansinė gerovė, ji kėsinasi į žmogaus vidinius, dvasinius turtus, į amžinąsias vertybes. Taigi, kaip gražios šventinės tradicijos pavagia Kalėdas iš daugelio žmonių?

Pavagia svarbiausią A s m e n į – žmonijos Gelbėtoją. Kodėl mes švenčiame Kalėdas? Ar šią dieną neturėtume prisiminti Jėzaus Kristaus Asmenybės, juk Kalėdos – tai Jo gimtadienis: „Šiandien Dovydo mieste jums gimė Gelbėtojas. Jis yra Viešpats – Kristus” (Lk 2:11). Tą naktį Betliejuje įvyko neprastas reiškinys – Visagalis Dievas nužengė iš dangaus žmogaus pavidale, apsirengęs bejėgio kūdikėlio drabužius. Jis atėjo ieškoti ir gelbėti puolusios žmonijos. Ar daugelis Kalėdų šventės metu prisimena savo Gelbėtoją Jėzų Kristų, kuris gimė tam, kad kentėtų ir mirtų vietoje mūsų, kad savo šventu krauju sumokėtų už visas mūsų nuodėmes? Ar daugelis žmonių ieško Jėzaus artybės ir draugijos, prašo Jo atleidimo ir malonės? Ar daugelis ateina Jam padėkoti ir nusilenkti? Ar daugelis ilgisi ir laukia Jo savo širdyse? Kita vertus, Kalėdų šventės rinką užkariavo mistinis personažas – Kalėdų senelis arba Santa Klausas su savo elniais, nykštukais ir snieguolėmis. Jis laukiamas svečias visur – namuose, mokyklose, darželiuose, spektakliuose, renginiuose, televizijos eteryje... Jam siunčiami prašymai ir laiškai, sakomi eilėraščiai ir padėkos, giedamos dainelės, priskiriami stebuklai ir kilnūs darbai. Jis neabejotina Kalėdų šventės žvaigždė. Kodėl? Ar Kalėdos – Jo gimtadienis? Ar Jis yra tikras asmuo? Ar jis gali išpildyti mūsų svajones, troškimus ir prašymus? Ar jis gali mus išgelbėti ir palaiminti? Kaip visa tai pavadinti? Apgaulė ir apiplėšimas. Vietoje gyvojo Dievo prisilietimo yra siūlomas netikro Kalėdų senio spektaklis. Taip yra vagiamos Kalėdos ir Dievo palaima iš žmonių. Tikėk Kalėdų seneliu, nykštukais, elfais, tikėk kuo nori, svarbu, kad Jėzui vietos nebeliktų tavo širdyje ir namuose. Liūdna, tačiau būtent tokį scenarijų diktuoja mūsų kultūroje įsišaknijusios šventinės tradicijos ir papročiai.

Pavagia brangiausią d o v a n ą – amžinąjį gyvenimą. Dar vienas Kalėdų šventės skausmas ir džiaugsmas – dovanos, kurias dovanojame vieni kitiems. Kalėdinės nuolaidos, išpardavimai... Prekyba tiesiog verda šiuo metų laiku. Vieni parduoda, kiti perka Kalėdas. Nenoriu pasakyti, kad dovanos yra blogai. Atvirkščiai, dovanas yra malonu ir duoti, ir gauti. Jos teikia džiaugsmą, skleidžia meilę ir gėrį. Pavojus kyla tuomet, kai šventinių dovanų karštinė užgožia brangiausią Kalėdų dovaną, kurią Dievas nori įteikti kiekvienam žmogui, tikinčiam Jo Sūnumi (Jn 3:16). Ir ši dovana – amžinasis gyvenimas. Ar gali būti kas nors vertingiau už gyvybę? Nors amžinas gyvenimas mums siūlomas dovanai, Dievas už šią dovaną labai brangiai sumokėjo. Kodėl? Jis nepaprastai myli žmones ir nori, kad mes su Juo gyventume amžinai. Ar jūs girdėjote apie šią Dievo dovaną? Ar jūs priėmėte ją? Kaip? Kas tiki Sūnų (ne Kalėdų senį), turi amžinąjį gyvenimą (Jn 3:36). Kaip vagiamos Kalėdos? Vietoje amžinojo gyvenimo dovanos siūloma pasitenkinti gerokai kuklesnėmis dovanėlėmis, kurios laikinai džiugina mūsų širdis, tačiau neturi išliekančios vertės amžinybės atžvilgiu.

Pavagia didžiausią s t e b u k l ą – dvasinį gimimą. Kalėdos ne tik dovanų, bet ir laukimo metas. Žmonės tikisi ir laukia, tarsi žinotų, jog turėtų nutikti kažkas nuostabaus ir nepaprasto. Ir jie neklysta, nes per Kalėdas įvyko didžiausias stebuklas – Dievas atėjo ir apsigyveno tarp žmonių (Jn 1:14). Dar daugiau, šis stebuklas tęsiasi... Dievas ir šiandien nori ateiti ir apsigyventi kiekvieno žmogaus širdyje. Jėzus beldžiasi į mūsų gyvenimo duris (Apr 3:20). Jei atveriam savo širdį ir įsileidžiame Jėzų, įvyksta tikrų tikriausias stebuklas. Staiga viskas pasikeičia tavo viduje ir nušvinta kitomis spalvomis. Širdį užlieja neapsakomos ramybės, džiaugsmo ir vidinės palaimos banga. Atsiranda viltis, noras gyventi, aistra mylėti, kurti, dirbti. Atrandi savo gyvenimo prasmę, tikslą ir tikrąsias vertybes. Tai vadinama dvasiniu gimimu. Žmogaus gimimas jau yra stebuklas, o dvasinis gimimas – tuo labiau. Labai gaila, kad daugeliui šis stebuklas praplaukia pro šalį, lieka nepastebėtas ir nesuprastas, nes Dievas ateina tyliai į atvirą ir tikinčią žmogaus širdį. Bijau, kad šventinis šurmulys su savo rūpesčiais, tradicijomis ir linksmybėmis tik dar labiau atitolina daugelį nuo šio didingo stebuklo ir pavagia tikrąsias Kalėdas.

„Žiūrėkite, kad kas jūsų nepavergtų filosofija ir tuščia apgaule, kuri remiasi žmonių tradicijomis ir pasaulio pradmenimis, o ne Kristumi” (Kol 2:8). Žiūrėkite, mielieji, kad gražios šventinės tradicijos nepavogtų iš jūsų tikrosios Kalėdų šventės. Paklauskime savęs. Ar aš tikiu, kad Jėzus yra mano Gelbėtojas? Ar aš priėmiau amžino gyvenimo dovaną? Ar aš patyriau dvasinį atgimimą? Jei ne, reiškia buvote skaudžiai apiplėštas, kaip ir daugelis kitų žmonių. Tačiau dar ne viskas prarasta. Šiandien tikrosios Kalėdos gali ateiti į tavo širdį ir gyvenimą. Atverk Jėzui savo širdies duris. Pakviesk Jėzų užeiti vidun ir apsigyventi tavyje. Paprašyk Jėzaus, kad Jis tau atleistų ir suteiktų amžino gyvenimo dovaną, kad Jis pakeistų tavo širdį ir gyvenimą.

Ne visi žmonės priima Jėzų. Vieni nenori, kiti nežino, kaip tai padaryti. Kaip priimti Jėzų? Šiandien gali priimti Jėzų, jei nuoširdžiai tikėdamas šauksiesi Jo vardo šia ar panašia malda (Rom 10:13):

Viešpatie, Jėzau, esu nusidėjęs ir pasiklydęs žmogus. Tikiu, kad Tu praliejai Savo kraują ir mirei ant kryžiaus už mano kaltes. Tikiu, kad Tu prisikėlei iš mirties ir esi gyvas per amžius. Prašau, atleisk mano nuodėmes, pakeisk mane ir palaimink. Atveriu Tau savo širdies ir gyvenimo duris – būk mano Gelbėtojas ir Viešpats. Amen!

Kitas pamokslas: Atrakintos durys į naują gyvenimą