Karas yra žiauri gyvenimo realybė, nešanti skausmą, netektį, mirtį... Kodėl žmonės kariauja nuo neatmenamų laikų? Kariauja ne tik mūšio lauke, bet praktiškai kiekvienoje gyvenimo srityje. Pešasi dėl skanesnio duonos kasnio, susistumdo stovėdami eilėje, bylinėjasi teismuose dėl turto, ginčijasi įrodinėdami savo tiesą, smurtauja, prievartauja, žudo... Deja, konfliktai neaplenkia ir krikščioniškų šeimų bei bažnyčių. Kodėl kyla karai ir konfliktai? Kaip juos sustabdyti? Dievas atskleidžia tikrąsias karų priežastis ir moko, kaip galime liautis kariavę. Jokūbo laiškas, gvildendamas šią jautrią temą, atskleidžia tris karų rūšis, paaiškina jų priežastis ir sprendimo būdus.

1. Liaukimės kariavę vieni su kitais (Jok 4, 1; 11-12). Iš kur tarp jūsų atsiranda karai ir kivirčai? Tarp jūsų – krikščionių. Argi broliai neturėtų gyventi meilėje ir harmonijoje? „Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!” (Ps 133, 1). Deja, dažnai taip nėra. Abraomas vaidijosi su savo sūnėnu Lotu ir nusprendė išsiskirti (Pr 13, 7-9). Abšalomas kariavo su savo tėvu Dovydu (2 Sam 15, 14). Tarp Jėzaus mokinių kilo ginčas, kuris iš jų didžiausias (Lk 9, 46). Tarp apaštalo Pauliaus ir Barnabo įsiliepsnojo toks stiprus ginčas, kad jie vienas nuo kito atsiskyrė (Apd 15, 39). Korinto bažnyčios nariai bylinėjosi tarpusavyje net teismuose (1 Kor 6, 1-8). Galatijos tikintieji vienas kitą krimto ir ėdė (Gal 5, 15). Paulius mokė Efezo bažnyčios narius pakęsti vienas kitą meilėje (Ef 4, 2). Filipų bažnyčioje buvo dvi moterys, Evodija ir Sintichė, kurios turėjo tam tikrų problemų tarpusavio santykiuose, todėl Dievas ragina jas būti vienos minties (Fil 4, 2). Savo laiške Jokūbas paliečia jautrias sritis, kuriose dažnai įsiliepsnoja tarpusavio konfliktai: turtinė padėtis (Jok 2, 1-9); darbo santykiai (Jok 5, 1-6); bažnyčioje užimama pozicija (1, 26; 3, 1); asmeninis bendravimas (Jok 4, 11-12). Viešpats draudžia mums žeminti, skriausti, apkalbinėti ir teisti vieni kitus. Dievas myli mus ir nori, kad mes gyventume meilėje ir vienybėje, o ne kovotume vieni su kitais. Juk priklausome vienai šeimai, esame Dievo vaikai, tarnaujame vienoje bažnyčioje, turime tą pačią Šventąją Dvasią. Tad kodėl brolis teisia ir žemina savo brolį, kodėl sesuo apkalba ir niekina savo sesę? Kodėl kariaujame vieni su kitais? Jokūbas atsako į šį klausimą atskleisdamas antrą karų rūšį. Kariaujame vieni su kitais todėl, kadangi kariaujame patys su savimi. Jei norime liautis kariavę vieni su kitais, turime liautis kariavę su savimi.

2. Liaukimės kariavę su savimi (Jok 4, 1-3). Iš kur atsiranda karai ir kivirčai tarp jūsų? Ar ne iš jūsų užgaidų, kurios nerimsta (kariauja) jūsų nariuose (jumyse)? Konfliktai jūsų širdyje iššaukia konfliktus šeimoje, bažnyčioje ir visur kitur. Jei vyksta karas viduje, galiausiai kils karas ir išorėje. Jokūbas tiksliai apibrėžia šį dvasinį dėsnį (Jok 3, 14-16). Geidžiate ir pavydite (viduje), todėl kovojate, kariaujate ir žudote (išorėje) (Jok 4, 2). Šiuos vidinius konfliktus kursto mūsų savanaudiški troškimai ir tikslai (užgaidos). Dovydas nužudė nekaltą vyrą, nes užsigeidė jo žmonos. Abšalomas sukilo prieš savo tėvą Dovydą, nes norėjo užimti karaliaus sostą. Tiesa, labai dažnai tuos savanaudiškus tikslus mes skrupulingai užmaskuojame, aprengdami juos „dvasiniu” įvaizdžiu. Mirjama ir Aaronas priekaištavo Mozei dėl jo žmonos, nors iš tiesų pavydėjo Mozei jo užimamos pozicijos (Sk 12, 1-2). Jokūbas ir Jonas prašė sau sostų Kristaus karalystėje, tačiau iš tiesų siekė pripažinimo brolių tarpe (Mk 10, 35-45). Vienu ir kitu atveju, savanaudiškos ambicijos, nors ir gerai užmaskuotos, sukėlė konfliktus tarp Dievo žmonių. Savanaudiški troškimai yra pavojingi, jie veda prie klaidingų veiksmų – kovojate, kariaujate ir žudote (Jok 4, 2). Savanaudiškumas visuomet sukelia konfliktus, nužudo draugystę ir vienybę, suardo meilės atmosferą, griauna šeimas ir bažnyčias, pavagia iš mūsų laimę ir pasitenkinimą. Ar pastebėjote, kad savanaudiškų troškimų vedami žmonės nėra laimingi? Jie kariauja su savimi. Juos nuolat vargina vidinė kova, kuri nesuteikia pergalės skonio. Jie geidžia, tačiau neturi. Jie nori, tačiau negali pasiekti (Jok 4, 2). Jie bando pasiekti bet kokia kaina (net žudo), tačiau jų troškimai nėra patenkinti. Jų maldos nėra patenkintos (Jok 4, 2-3). Kodėl? Vieni nesimeldžia – išvis neprašo (Jok 4, 2), kiti netinkamai meldžiasi – blogai prašo (Jok 4, 3). Vietoj to, kad ieškotų Dievo valios maldoje, jie nurodinėja Dievui, ką Jis turėtų daryti ir pyksta ant Jo, jei Jis nepaklusta – neišpildo jų norų. Neretai šis nusivylimas ir pyktis ant Dievo yra išliejamas ant Dievo žmonių, ko pasekoje kyla konfliktai šeimose ir bažnyčiose. Matote, tokie žmonės nėra laimingi, jie nesidžiaugia savo gyvenimu. Vietoj to, kad džiaugtųsi tuo, ką turi, jie geidžia ir kovoja dėl to, ko neturi. Jie negali gyventi taikoje ir vienybėje su aplinkiniais žmonėmis, nes visuomet pavydi kitiems dėl to, ką šie turi ar daro. Jie yra nelaimingi, tačiau dėl to kaltina kitus, nors tikroji problema slypi jų širdyse. Jie nelaimingi, nes kariauja su savimi. Kodėl jie kariauja su savimi? Argi Dievas nenori, kad žmogus gyventų vidinėje harmonijoje, kad mintys, jausmai ir troškimai darniai sutartų tarpusavyje? Kodėl kyla vidiniai konfliktai mumyse? Ir kaip liautis kariavus su savimi? Jokūbas atsako į šį klausimą, atskleisdamas trečią karų rūšį. Mes kariaujame su savimi, nes kariaujame su Dievu. Norint liautis kovoti su savimi ir kitais, visų pirma reikia liautis kovoti su Dievu.

 3. Liaukimės kariavę su Dievu (Jok 4, 4-10). Visų karų šaknys, vidinių ir išorinių, yra maištas prieš Dievą. Jei jus užsipuola priešiškai nusiteikęs žmogus, nepykite ant jo, nes jis yra nelaimingas, neturintis savyje ramybės asmuo, kadangi pats kariauja su Dievu. Maištaujantis prieš Dievą žmogus neturi ramybės pats ir neduoda jos kitiems. Kaip tikintysis skelbia karą Dievui? Draugaudamas su Dievo priešais. Jokūbas įspėja mus apie tris Dievo priešus, su kuriais jokiais būdais neturėtume susidėti, jei norime išlikti taikoje ir ramybėje su Dievu.

Pasaulis (Jok 4, 4). Nuodėminga šio pasaulio sistema – akių geismas, kūno geismas ir gyvenimo išdidumas (1 Jn 2, 16). Abraomas buvo Dievo draugas (Jok 2, 23), Lotas – pasaulio draugas. Lotas, kaip ir daugelis kitų tikinčiųjų, palaipsniui atsidavė pasaulio įtakai: draugystė su pasauliu (Jok 4, 4), susitepimas pasauliu (Jok 1, 27), meilė pasauliui (1 Jn 2, 15-16), prisitaikymas prie pasaulio (Rom 12, 2) ir pasmerkimas su pasauliu (1 Kor 11, 22). Pasaulis yra Dievo priešas, todėl draugystė su pasauliu vertinama kaip dvasinė paleistuvystė, neištikimybė, išdavystė. Kas nori (nusprendžia) būti pasaulio draugu, tampa Dievo priešu (Jok 4, 4). Jei krikščionis siekia ne Dievo valios ir artumo, bet pasaulio turtų, malonumų, valdžios, pripažinimo, jis priešinasi Dievui ir kariauja su Juo.

Kūnas (Jok 4, 1) – mūsų nuodėminga prigimtis, kurią kiekvienas paveldėjome iš savo protėvio Adomo. Tikintysis turi naują prigimtį – Šventoji Dvasia gyvena mumyse, kuri karštai trokšta bendrauti su mumis (Jok 4, 5). Jei mes leidžiame Dievo Dvasiai užvaldyti mūsų mintis ir jausmus, širdyje įsiviešpatauja ramybė, džiaugsmas ir palaima, bet jei pasiduodame savo kūniškiems geismams, širdyje įsiliepsnoja arši kova. „Nes kūnas priešingas Dvasiai, o Dvasia – kūnui; jie vienas kitam priešingi, todėl negalite daryti visko, ko norėtumėte” (Gal 5, 17). Jei tikintysis pataikauja savo kūniškiems geismams, jis priešinasi Šventajai Dvasiai. Jo širdyje nelieka ramybės ir džiaugsmo, nes jis kariauja su Dievu.

Velnias (Jok 4, 7) – klastingas Dievo priešas, kuris pasitelkęs melą ir apgaulę stengiasi įtikinti žmones, kad jie gali būti nepriklausomi nuo Dievo, patys gali spręsti, kas gerai ir kas blogai, ko reikia ir ko nereikia (Pr 3, 5). Kol Adomas ir Ieva gyveno paklusdami Dievo valiai, jie buvo laimingi ir sutarė tarpusavyje, tačiau palikus Dievą ir ėmus gyventi pagal savo valią, jų širdis tuoj pat užliejo gėda ir baimė. Jie ėmė slapstytis nuo Dievo ir kaltinti vienas kitą. Jų pirmagimis sūnus užmušė savo brolį. Kodėl taip nutiko? Jie susidėjo su Dievo priešu – velniu, todėl patys tapo Dievo priešais.

Taigi, yra trys priešai, norintys nugręžti mus nuo Dievo: pasaulis, kūnas ir velnias. Kaip mes galime įveikti šiuos priešus? Kaip galime susitaikyti su Dievu, kad mūsų širdyse įsiviešpatautų ramybė, džiaugsmas ir palaima, kad gyventume santarvėje ir vienybėje su artimais žmonėmis? Kaip liautis kariavus su Dievu? Jokūbas nurodo tris žingsnius, kuriuos būtina žengti, norint susitaikyti su Dievu. Jokūbas žino, ką reiškia kariauti su Dievu. Nors augo vienuose namuose su Jėzumi, jis negyveno pagal Dievo valią. Jokūbas buvo fizinis Jėzaus brolis (Mt 13, 55). Jis netikėjo Jėzaus žodžiais ir darbais (Jn 7, 2-10). Galbūt ir jūs daugelį metų lankotės Jėzaus bažnyčioje, girdite Jo žodžius, matote Jo darbus, tačiau vis dar nepasiduodate Jo valiai, o tai reiškia kariaujate su Dievu. Jums reikia sekti Jokūbo pavyzdžiu ir susitaikyti su Dievu, tapti Jo draugu. Galbūt jūs buvote Dievo draugas, tačiau vėliau pasidavėte Dievo priešams. Jums reikia atnaujinti savo draugystę su Dievu. Kaip tai padaryti?

• Su atgaila – nusiplaukite rankas nusidėjėliai. Išpažink Kristui savo nuodėmes (1 Jn 1, 8).
• Su tikėjimu – nusivalykite širdis dvejojantys. Pasitikėk Kristaus auka (Rom 3, 25).

Gediminas K.

Kitas pamokslas: Trys tikėjimo rūšys