Tikėjimas atlieka pagrindinį vaidmenį kiekvieno krikščionio gyvenime. Per tikėjimą esame išgelbėti nuo pragaro ugnies (Ef 2, 8-9). Tikėjimu nugalime nuodėmę, pasaulį ir šėtoną (1 Jn 5, 4; 1 Pt 5, 9). Tikėjimu paveldime Dievo pažadus (Hbr 6, 12), tikėjimu galime net ir kalnus nuversti (Mt 17, 20). Tačiau be tikėjimo negalime patikti Dievui (Hbr 11, 6), ir visa, ką darome be tikėjimo yra nuodėmė (Rom 14, 23). Ar mūsų tikėjimas yra toks, apie kokį kalba Biblija. Ar mūsų tikėjimas yra tikras ir veiksmingas? Jei ne, tuomet mes neturime viso to, kas Dievo pažadėta ir pasisavinama tikėjimo dėka. Kartais žmogus sako esąs tikintis, tačiau jo gyvenimas niekuo nesiskiria nuo netikinčių žmonių. Kodėl taip yra? Dievo Žodis ragina mus ištirti savo tikėjimą: „Patikrinkite patys save, ar esate tikėjime. Ištirkite save! Ar nepažįstate savęs ir nežinote, kad jumyse yra Jėzus Kristus, jeigu tik nesate atmestini?” (2 Kor 13, 5). Koks jūsų tikėjimas? Jokūbo laiškas kalba apie tris tikėjimo rūšis, tačiau tik viena iš jų atitinka tikrą gelbstintį tikėjimą. Taigi, koks tikėjimas gali išgelbėti žmogų ir pakeisti jo gyvenimą bei likimą? Atidžiai įvertinkime savo tikėjimą Dievo Žodžio šviesoje.

MIRĘS TIKĖJIMAS (2, 14-17). Pirmiausiai Jokūbas kalba apie mirusį tikėjimą. Miręs – reiškia negyvas, neveiksmingas ir nenaudingas. Kodėl toks tikėjimas yra miręs? Tikėjimą Jokūbas susieja su darbais, ir labai aiškiai pasako, pakartodamas net tris kartus šiame skyriuje, kad jei tikėjimas neturi darbų, jis yra miręs. Taigi, miręs tikėjimas neturi darbų. Jau ankstyvojoje bažnyčioje buvo žmonių, kurie sakėsi turį tikėjimą, tačiau jų gyvenimuose to visiškai nesimatė. Viešpats Jėzus, kaip ir Jokūbas, norėjo įspėti tokius žmones: „Ne kiekvienas, kuris man sako: 'Viešpatie, Viešpatie!', įeis į dangaus karalystę, bet tas, kuris vykdo valią mano Tėvo, kuris yra danguje” (Mt 7, 21). Jų darbai nesiderina su jų žodžiais. Jie kalba, bet nedaro (Mt 23, 3). „Kodėl vadinate mane: 'Viešpatie, Viešpatie', o nedarote, ką sakau?” (Lk 6, 46). Šiandien sutinkame tokių, kurie vadina save tikinčiaisiais, tačiau negyvena pagal Dievo Žodį. Miręs tikėjimas kalba teisingai, tačiau nesielgia teisingai. Tokie žmonės žino tiesą ir pritaria jai, supranta Evangelijos žinią, cituoja Biblijos eilutes, melsdamiesi ar liudydami vartoja teisingus žodžius, tačiau niekada nepavedė savęs Kristui, kaip Viešpačiui. Jie yra žodžio klausytojai, bet ne vykdytojai (Jok 1, 22). Miręs tikėjimas pasireiškia tik intelektualiame lygyje. Protu žmogus tiki tiesa, bet netaiko jos praktiškai. Ar gali jį išgelbėti toks tikėjimas (Jok 2, 14)? Koks tikėjimas? Kuris nepasireiškia darbuose. Aišku, kad ne. Toks tikėjimas neturi jokios galios. Ar gali jus išgelbėti nuo gaisro miręs gaisrininkas (Jok 2, 26)? Tikėjimas be darbų neturi jokios naudos, nes sotus vien žodžiais nebūsi. Ar gali jus išgelbėti nuo bado vien gražios kalbos apie maistą (Jok 2, 15-16)? Saugokitės mirusio tikėjimo, kuris apgauna žmogų, suteikdamas jam netikrą viltį ir klaidingą įsitikinimą dėl amžinojo gyvenimo. Žmogus galvoja ir sako, kad yra išgelbėtas, tačiau iš tikrųjų yra pražuvęs.

DEMONIŠKAS TIKĖJIMAS  (Jok 2, 18-19). Norėdamas įspėti apie netikro tikėjimo pavojų, Jokūbas bando šokiruoti savimi pasitikinčius laiško skaitytojus, primindamas jiems, kad ir demonai turi tam tikrą tikėjimą. Kuo jie tiki? Koks yra demonų tikėjimas? Demonai tiki, kad yra vienas Dievas (Jok 2, 19). Jie nėra ateistai, kurie neigia Dievo egzistavimą, ar politeistai, kurie tiki daugybę skirtingų dievų. Demonai tiki ir išpažįsta, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus (Mk 3, 11). Jie tiki, kad egzistuoja pragaras ir bijo ten patekti (Lk 8, 31). Demonai tiki, kad Jėzus Kristus ateis teisti nusidėjėlių (Mt 8, 28-29). Miręs tikėjimas pasireiškia žmogaus prote, paliečia jo intelektą, tuo tarpu demonų tikėjimas apima ne tik protą, bet ir jausmus. Jie tiki ir dreba. Intelektas ir emocijos. Ar gali išgelbėti toks tikėjimas? Aišku, kad ne. Nors demonai tiki ir dreba, tačiau į dangų nepateks. Jų laukia bausmės ir kančių vieta. Šiandien sutinkame vis daugiau žmonių, kurie ieško pažinimo ir emocinių išgyvenimų. Galbūt jie klausosi Dievo Žodžio ir su džiaugsmu jį priima (Mt 13, 20). Galbūt ieško progos atgailai, ir net su ašaromis, kaip Ezavas (Hbr 12, 17), tačiau jiems trūksta svarbiausio dalyko – subrendusio ir matomo vaisiaus – pakeisto gyvenimo, kurį galima parodyti ir atpažinti (Jok 2, 18). Būti tikru krikščioniu – reiškia ne tik priimti Kristų, bet ir parodyti Jį kitiems. Jei apsiribojate vien protiniu pažinimu ir emocine patirtimi, galite taipogi pakliūti į netikro tikėjimo spąstus. Jokūbas apibūdino dvi tikėjimo rūšis, kurios negali išgelbėti žmogaus ir pakeisti jo gyvenimo: Miręs tikėjimas, kuris paliečia tik žmogaus intelektą; ir Demoniškas tikėjimas, kuris apima žmogaus protą ir jausmus. Žmonės, praktikuojantys šias tikėjimo rūšis sakosi turį tikėjimą, jie galvoja ir jaučiasi, kad yra išgelbėti, tačiau jų gyvenime nesimato išgelbėjimo požymių – jie neturi darbų (Jok 2, 14). Todėl Jokūbas įspėja tokius žmones, ragina įvertinti savo gyvenimo vaisius ir užbaigia šį skyrių apibūdindamas vienintelį tikėjimą, kuris gali išgelbėti žmogų. Koks tai tikėjimas?

VEIKIANTIS TIKĖJIMAS  (Jok 2, 20-26). Tikras tikėjimas yra veikiantis, turintis galią išgelbėti žmogų ir pakeisti jo gyvenimą bei likimą. Pirmiausia toks tikėjimas yra pagrįstas Dievo Žodžiu, nes tikėjimas iš klausymo, o klausymas iš Dievo Žodžio (Rom 10, 17). Todėl ir Jokūbas ragina nuolankiai priimti Žodį, kuris gali išgelbėti mūsų sielas (Jok 1, 21). Tikras tikėjimas visuomet remiasi Dievo Žodžiu ir apima visą žmogų. Miręs tikėjimas paliečia žmogaus intelektą. Demoniškas tikėjimas paliečia žmogaus protą ir jausmus. Veikiantis tikėjimas apima ne tik žmogaus intelektą ir emocijas, bet taip pat ir žmogaus valią. Protas supranta tiesą. Jausmai reaguoja į tiesą. Valia paklūsta tiesai. Tokia yra biblinio tikėjimo prigimtis. Vyrai ir moterys, kurie minimi Laiško Hebrajams 11 skyriuje, kaip tikėjimo pavyzdžiai, ne tik tikėjo Dievu, bet ir veikė pagal Jo valią. Tikrasis tikėjimas visuomet pasireiškia darbuose. Tai nėra vien pasyvūs apmąstymai ar emociniai išgyvenimai, bet aktyvus paklusnumas ir veikimas pagal Dievo valią. Norėdamas užtvirtinti šią tiesą Jokūbas primena du gerai žinomus Biblijos veikėjus: Abraomą ir Raabą. Tikriausiai nerastume labiau skirtingų žmonių. Abraomas buvo žydas, Raaba – pagonė. Abraomas buvo dievotas vyras, Raaba buvo nuodėminga moteris. Abraomas buvo vadinamas Dievo draugu, Raaba gyveno Dievo priešų pusėje. Tačiau, ką jie turėjo bendro? Jie abu turėjo tikrą tikėjimą, kuris atsispindėjo jų darbuose. Abraomas buvo išteisintas darbais ar tikėjimu (Jok 2, 21)? Kaip jis galėjo būti išteisintas darbais, kai Paulius rašo, kad jis buvo išteisintas tikėjimu (Rom 4, 2-4)? Žmogus yra išgelbėjamas per tikėjimą, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų (Ef 2, 8-9). Tačiau išgelbėtas žmogus tampa nauju kūriniu, Dievas pakeičia jo širdį ir gyvenimą, todėl jis paklūsta Dievo valiai, ir jo tikėjimas pražysta gerais darbais (Ef 2, 10). Abraomas netapo išgelbėtu tuomet, kai aukojo savo sūnų paklusdamas Dievo įsakymui, tačiau jo paklusnumas Dievui patvirtino, kad Abraomas jau buvo išgelbėtas žmogus, ir jo tikėjimas buvo tikras. Abraomo tikėjimas veikė drauge su jo darbais, ir darbais tikėjimas buvo atbaigtas (Jok 2, 22). Raabos tikėjimas taipogi veikė išvien su jos darbais. Raaba išgirdo Dievo valią ir žinojo, kad jos miestas – Jerichas yra pasmerktas. Ši tiesa stipriai sukrėtė ją ir kitus miesto gyventojus. Jie baisiai išsigando ir neteko drąsos (Joz 2, 9-11). Raaba reagavo savo protu ir jausmais, tačiau ji taip pat pajungė ir savo valią. Rizikuodama savo gyvybe ji paslėpė, ir tokiu būdu apsaugojo, Izraelio žvalgus. Raabos tikėjimas neapsiribojo vien tik protiniu suvokimu (Joz 2, 9-10) ar emociniu sukrėtimu (Joz 2, 11), jos tikėjimas atsispindėjo jos veiksmuose (Hbr 11, 31). Deja, sutinkame ir tokių krikščionių ar net bažnyčios narių, kurių tikėjimas veikia priešingu būdu: „Jie skelbiasi pažįstą Dievą, o darbais Jį neigia” (Tit 1, 16). Todėl svarbu kiekvienam, kuris laiko save krikščioniu, ištiri savo širdį bei gyvenimą ir įsitikinti, kad jūsų tikėjimas yra tikras, veikiantis, galintis išgelbėti ir palaiminti jus. Koks jūsų tikėjimas? Miręs, demoniškas ar veikiantis? Ar esate išgelbėtas žmogus? Ar norite tokiu tapti?

„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą” (Jn 3, 16).

„Jeigu lūpomis išpažinsi Viešpatį Jėzų ir širdimi tikėsi, kad Dievas Jį prikėlė iš numirusių, būsi išgelbėtas” (Rom 10, 9).

Ką reiškia tikėti širdimi (Rom 10, 9)? Reiškia, kad tame tikėjime turi dalyvauti jūsų protas, jausmai ir valia – visos trys jūsų širdies dalys.

• Savo protu jūs suvokiate Evangelijos tiesą.
• Savo jausmais jūs reaguojate į Evangelijos tiesą.
• Savo valia jūs paklūstate Evangelijos tiesai.

Gediminas K.

Kitas pamokslas: Bėgantis žmogus