1. Dovydas Nobe: apgaulė ir baimė (1 Sam 21, 1-9). Dovydas atėjo į Nobos kaimą, kuriame gyveno 85 Dievo kunigai ir vyriausiasis kunigas Ahimelechas. Yra baisu bėgti neturint kito pasirinkimo, tačiau būtent taip nutiko Dovydui. Jis nenorėjo čia atvykti, tačiau neturėjo kito pasirinkimo. Ir iš tikrųjų nenorėjo daryti to, ką ketino daryti, tačiau karalius Saulius alsavo jam į nugarą, todėl Dovydas ėmėsi kraštutinių priemonių.
Istorija prasideda 1 Samuelio 21, 1-2 (skaityti). Tai buvo melas. Dovydas bėgo nuo Sauliaus, o ne vykdė slaptus reikalus. Dovydas kalbėjo įtikinamai, nes Ahimelechas patikėjo ir neuždavė jokių papildomų klausimų. Tačiau tai buvo melas. Dovydas melavo, kadangi buvo įspraustas į kampą. Saulius bandė jį nužudyti, todėl bėgdamas nuo pavojaus žmogus desperatiškai stengiasi išsigelbėti, ir daro viską, kad liktų gyvas. Dovydas darė tai, ką jautė, jog turėtų daryti, o ne tai, ką žinojo esant teisinga. Jis galvojo, kad taip reikia elgtis. Ir jis net nemanė, kam nors pakenkt meluodamas.
Mums yra atskleidžiamas melo tikslas 3 eilutėje (skaityti)., kuri atskleidžia, ką Dovydas buvo sumanęs. Su juo drauge bėgo keletas vyrų, ir jie neturėjo ką valgyti. Jis meluoja Ahomelechui norėdamas parūpinti maisto savo vyrams. Daugelis iš mūsų elgiamės panašiai. Mes tai vadiname „nekaltu melu”, kurį daugelis žmonių naudoja kartas nuo karto. Atrodo visiškai pateisinama meluoti, jei tai yra vienintelis būdas gauti maisto. Tikslas pateisina priemones.
Tačiau 7 eilutė atskleidžia mažą detalę, kuri gali būti nepastebėta. Buvo dar vienas asmuo, kuris matė visa tai. Jis žinojo, kas buvo Dovydas ir žinojo, kad Dovydas meluoja. Jo vardas buvo Doegas, Sauliaus piemenų vyresnysis. Jis matė Dovydą ir Dovydas matė jį. Ir jis matė, kad Ahimelechas davė Dovydui duonos. Mes išgirsime apie jį šiek tiek vėliau.
Prieš išvykdamas iš miestelio Dovydas dar kai ką sako Ahimelechui 8 eilutėje (skaityti). Jis meluoja dar kartą. Ahimelechas pasiūlo Dovydui Galijoto kardą (9 eil.). Dovydai, kas tau nutiko? Tu melavai vieną ir kitą kartą. Dabar pasiėmei Galijoto (priešo) ginklą, kad kovotum savo kovas. Dovydai, ar tu netekai proto? Kaip ne už ilgo matysime, jis neteko proto. Dovydas persekiojamas priešų, atskirtas nuo savo draugų ir šeimos. Kai žmogų prispaudžia dideli sunkumai ir bėdos, jo požiūris gali po truputį keistis, ir tai, kas atrodė blogai, dabar taip jau neatrodo, ko atrodė niekuomet nedarytų, dabar jau padarė. Melas buvo baimės vaisius, priešo ginklas – nevilties. Taigi, baimė, melas, neviltis, tačiau blogiausia dar priešakyje.
2. Dovydas Gate: kompromisas ir pažeminimas (1 Sam 21, 10-15). Dovydas grimzta gilyn į dugną, tačiau dar nepasiekė jo. Baimė jį atvarė jį Nobo kaimelį. Baimė privertė meluoti Ahimelechui. Baimė privertė griebtis priešo ginklo. Dabar baimė verčia Dovyda imtis dar keistesnių dalykų.
Dovydas atvyksta į Gatą (10 eil.). Gatas? Ar negirdėjome šio pavadinimo anksčiau? Gatas filistinų teritorijoje esantis miestas, iš kurio buvo kilęs milžinas Galijotas. Dovydas atėjo ieškoti prieglobsčio į priešų stovyklą. Kodėl jis taip pasielgė? Sunku atspėti, tačiau galbūt Dovydas manė, kad Saulius tikrai neieškos jo šioje vietoje. Taigi dabar jis Gate su Galijoto žmonėmis, ir tai neatrodo gerai. Dievo vyras slepiasi priešų stovykloje. Tai buvo atvira dvasinė išdavystė. Dievo žmonės neturėjo turėti reikalų su filistinais. Jie turėjo būti atsiskyrę nuo aplinkinių tautų, tačiau Dovydas ieškojo trumpesnio ir lengvesnio kelio, kuris dažniausiai būna klaidingas. Jei pradedame eiti į kompromisus su savo įsitikinimais, jei pereiname į pasaulio pusę, nelaimė tyko už durų.
Filistinai pamatė Dovydą ir atpažino jį (11 eil.). Jie žinojo, kad Dovydas nukovė dešimtis tūkstančių filistinų. Jie laikė Dovydą savo priešu. Suvokęs, kad nepavyko nuslėpti savo tapatybės, Dovydas labai išsigando (12 eil.). Baimė privertė jį apsimesti pamišėliu (13 eil.). Tai žmogus, kuris iškovojo didžiausią pergalę Izraelio istorijoje, kuris nukovė milžiną Galijotą. Tai Dievo žmogus, kuris elgiasi kaip pamišėlis. Priešai išmeta Dovydą iš miesto (14-15 eil.). Kompromisas nesuveikė. Jis atvedė į pažeminimą. Bėglio kelias – baimė, melas, neviltis, kompromisas ir pažeminimas. Kas toliau?
3. Dovydas Adulame: depresija ir atnaujinimas (1 Sam 22, 1-5). Dabar Dovydas pasiekia dugną, tačiau istorija dar nesibaigia. Jis grįžta į Izraelį, tiesa, vis dar bėga ir slepiasi. Jis atėjo į vietovę, vadinama Adulamo ola. Biblija sako, kad jo šeimos nariai atėjo pas jį (1 eil.), o taip pat prie jo prisidėjo apie keturis šimtus vyrų (2 eil.). Prie Dovydo šliejosi žmonės, kurie taipogi išgyveno ne pačius geriausius laikus: prislėgti, prasiskolinę, nepatenkinti. Sakoma, kad traukiame prie savęs žmones, kokie patys esame. Tačiau tai nebuvo blogai, kadangi šie vyrai vieną dieną taps galingais Izraelio kariais. Dovydas pasikeis, pasikeis ir jo vyrai. Jis pradės vėl vaikščioti su Dievu, pradės ir jo vyrai. Tai Dovydo karalystės pradžia, nors ir neatrodo, kad šie 400 nevykėlių, besislepiančių oloje, vieną dieną valdys Izraelio tautą. Tačiau Dievas veikia Dovydo gyvenime formuodamas iš jo karalių. Ir kai Dovydas bus pasiruošęs, bus pasiruošę ir šie vyrai. Matote, neviltis, nesėkmės, pažeminimas dažnai veda mus į pasikeitimus. Ir gyvenimo dugnas, gali tapti nauja pradžia į sėkmę ir laimę.
4. Dovydas Herete: akistata ir išpažinimas (1 Sam 22, 5; 20-23). Tuo istorija galėtų ir baigtis, tačiau ji dar nebaigta. Kas nutiko Doegui ir kunigui Ahimelechui? Grįškime trumpam į Nobo kaimelį. Jame nesigirdi kunigų balso. Jie vis buvo nužudyti. Jų žmonos nužudytos. Ir jų vaikai. Visas kaimas buvo nušluotas nuo žemės paviršiaus (18-19 eil.). Kas nutiko ten? Kas tai padarė? Doegas pasakė Sauliui, kad matė kaip Ahimelechas davė Dovydui šventos duonos. Saulius apkaltino Ahimelechą išdavyste dėl to, kad padėjo Dovydui. Ahimelechas patikėjo Dovydu, kad jis atlieka karaliaus patikėtą misiją. Jis elgėsi patriotiškai. Jis nežinojo, kad tai buvo melas. Dabar jis turėjo sumokėti savo gyvybe. Saulius įsakė nužudyti kunigus, tačiau jo kariai neišdrįso to padaryti. Jie nenorėjo žudyti Viešpaties tarnų. Bet Doegas buvo edomitas, užsienietis. Kunigai jam nieko nereiškė. Jis išžudė visą kaimą.
Tik vienas vyras išgyveno. Jo vardas Abjataras. Jis atbėgo pas Dovydą ir papasakojo kas nutiko. Kokia buvo Dovydo reakcija (22 eil.)? Dovydas galvojo, kad jo „nekaltas melas” praeis be pasekmių. Tačiau dabar Dovydas susiduria su savo nuodėmės rezultatais. Doegas buvo ten ir viską papasakojo Sauliui, ir Dovydas nieko negalėjo padėti. Jis buvo taip susirūpinęs savimi, kad net neįspėjo kunigo Ahimelecho. Kas nužudė kunigus Nobe? Kas yra tikras tragedijos kaltininkas? Ne Doegas, ne Saulius, bet Dovydas. Dovydas buvo atsakingas. Dovydo rankos buvo suteptos nekaltų žmonių krauju.
Toks griaunantis nuodėmės poveikis. Baimė, melas, neviltis, kompromisas ir galiausiai nelaimė. Dovydas net nepagalvojo, kad viskas gali taip liūdnai baigtis. Jis melavo, kad gautų maisto savo vyrams. Tai atrodė suprantama ir pateisinama tuo metu. Daugelis iš mūsų esame pasielgę panašiai kaip Dovydas. Jei Dovydas būtų žinojęs, jei būtų pagalvojęs apie pasekmes, jis nebūtų melavęs. Jei, jei, jei... Bet jis nežinojo, nepagalvojo ir jis melavo.
Dvi tiesos apmąstymui.
1. Nei vienas negali apeiti nuodėmės. Toks yra moralinis Visatos dėsnis, kad visos nuodėmės yra galiausiai baudžiamos. „Neapsigaukite! Iš Dievo nepasišaipysi. Ką žmogus sėja, tą ir pjaus” (Gal 6, 7). Dovydas patyrė šią karčią pamoką. Nuo menkiausio nusižengimo iki didžiausio nusikaltimo, nei vienas ir niekada neapeis nuodėmės.
2. Atsidūręs nuodėmės akistatoje išmintingas žmogus išpažįsta savo nuodėmę. Dažnai žmogus linkęs kaltinti kitus: „Jis tai padarė. Jis kaltas. Tai ne mano kaltė...”. Saulius taip elgėsi. Dovydas sakė: „Aš kaltas”. Didžiulis skirtumas tarp Sauliaus ir Dovydo. Dovydas padarė daugybę klaidų, įskaudino nekaltus žmones, bet akistatoje su nuodėme jis neieškojo pasiteisinimų ir nekaltino kitų. „Kas slepia savo nusikaltimus, tam nesiseks, o kas išpažįsta ir atsisako jų, susilauks gailestingumo” (Pat 28, 13).
Sunkiausias dalykas yra pasakyti: „Aš nusidėjau. Aš esu kaltas. Aš neteisus”. Sakoma, kad krikščioniui gyvenimas nuodėmėje yra laikina forma dvasinio pamišimo. Kai elgiamės neteisingai pametame savo galvą ir moralinį kompasą. Ir nėra kitokių vaistų, kaip tik pripažinti, kad esame kalti. Augant dvasiškai pasidaro lengviau pasakyti: „Atleisk man. Aš buvau neteisus”. Kol to nepasakysime, reikalai nepasitaisys.
Daugelis iš mūsų esame kaip Dovydas. Peržengiame moralės ribas ir bandome pateisinti savo „mažas nuodėmes”. Esant sunkioms aplinkybėms darome tai, ko paprastai nedarytume. Bėgame ir slepiamės, tikėdamiesi, kad nebūsime sugauti ir nepatirsime karčių pasekmių.
Kokią pamoką Dievas duoda Dovydui ir mums? Mažos nuodėmės gali turėti dideles pasekmes. Ir kai mes nusidedame, kažkas turi sumokėti kainą. Šiuo atveju visas kaimas nekaltų žmonių sumokėjo savo gyvybe. Būtent šioje vietoje mes įžvelgiame Evangelijos prasmę: kai mes nusidėjome, Kristus sumokėjo kainą vietoje mūsų. Jis mirė už mūsų nuodėmes ir Jis taip pat buvo nekaltas. Ir kadangi Jis yra Dievo Sūnus, mūsų nuodėmės gali būti atleistos. Biblija sako, kad Kristus mirė už mus, nekaltas už kaltus, kad nuvestų mus pas Dievą.
Daugelis žmonių šiandien bėga ir slepiasi nuo Dievo, todėl juos slegia baimė, kaltė ir neviltis. Tačiau Dievas eina ieškoti mūsų: „ Kur tu esi?” (Pr 3, 9-11). Jis nori, kad mes išpažintume savo nuodėmes, pasikeistume ir būtume laimingi.
Gediminas K.
Kitas pamokslas: Patirti sėkmę
