Terminas „Kalvinizmas” yra dažnai naudojamas žmonių, kurie nesilaiko Kalvino mokymo apie nulėmimą ir net nesupranta ko iš tiesų Kalvinas moko. Kalvinizmo sistema ypatingai pabrėžia penkias skirtingas doktrinas, kurios yra žinomos kaip „Penki kalvinizmo punktai.”

Girdėjau pamokslautojus sakant: „Aš esu vieno punkto kalvinistas.” Girdėjau kitus sakant: „Aš esu dviejų ar trijų punktų kalvinistas.” Aš noriu, kad mes pažvelgtume į visus penkis kalvinizmo punktus, kurių moko Jonas Kalvinas, o tuomet pažvelgsime, ką apie tai sako Biblija.

Štai kalvinizmo punktai...

I. Absoliutus nesugebėjimas

Tai sakydamas Kalvinas turi galvoje, jog pražuvęs nusidėjėlis negali ateiti pas Jėzų Kristų ir pasitikėti Juo kaip Gelbėtoju, nebent jam yra iš anksto nulemta ateiti pas Kristų. Kalbėdamas apie absoliutų nesugebėjimą, jis nori pasakyti, kad nė vienas žmogus negali ateiti pas Kristų. Ir kol Dievas jam nesuteiks to sugebėjimo, jis niekada neateis pas Kristų.

Biblija moko apie absoliutų žmogaus nuodėmingumą ir aš tikiu absoliučiu nuodėmingumu. Bet tai paprasčiausiai reiškia, kad žmoguje nėra nieko gero, kad jis užsitarnautų išgelbėjimą. Biblija sako: „Širdis yra labai klastinga ir be galo nedora. Kas ją supras!” (Jer 17, 9)

Pamokslautojas pasakė nuostabų pamokslą apie žmogaus širdies nuodėmingumą. Ir jam baigus kažkas priėjo prie jo ir tarė: „Aš noriu, kad jūs žinotumėte, jog aš negaliu patikėti ta nuodėminga širdimi apie kurią jūs pamokslavote.” Pamokslautojas nusišypsojo ir atsakė: „Tau nereikia tuo tikėti. Ji jau yra tavyje!”

Biblija moko apie žmonijos nuodėmingumą, bet ji niekur nemoko apie absoliutų nesugebėjimą. Biblija niekur neužsimena, kad žmonės yra pražuvę todėl, kad jie nesugeba ateiti pas Kristų. Jėzus sakė: „bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą” (Jn 5, 40).

Atkreipkite dėmesį, jog kalbama ne apie tai, ar jūs galite ateiti pas Kristų, bet apie tai, ar jūs norite ateiti pas Kristų.

Jėzus verkė ir sakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” (Mt 23, 37). Dar kartą atkreipkite dėmesį, kad Jėzus nesakė: „Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu negalėjai”. Ne. Jis pasakė: „tu nenorėjai!” Nekalbama apie tai, ar jie galėjo, kalbama apie tai, ar jie norėjo.

Paskutinis kvietimas Biblijoje teigia: „Ir Dvasia, ir sužadėtinė kviečia: „Ateik!” Ir kas girdi, teatsiliepia: „Ateik!” Ir kas trokšta, teateina, ir kas nori, tesisemia dovanai gyvenimo vandens.” (Apr 22, 17)

Jeigu yra tiesa, kad žmogus negali ateiti pas Kristų, tai tuomet kodėl Jėzus sako: „jūs nenorite ateiti pas mane” (Jn 5, 40), o ne: „jūs negalite ateiti pas mane?“

Vienintelis dalykas, kuris skiria nusidėjėlį nuo išgelbėjimo yra nusidėjėlio valia. Dievas sukūrė kiekvieną žmogų laisvu rinktis. Ir Dievas niekada nepažeidžia žmogaus valios.

Vieną dieną pastorius kalbėjo didelei, skeptiškai nusiteikusių žmonių grupei. Jis pasakė: „Aš noriu kalbėti apie žodį „tikėti”, žodį „gauti” ir žodį „priimti.” Baigęs savo pamokslą pastorius paklausė: „Kas dabar ateis ir priims Kristų kaip Gelbėtoją?”

Vienas vyras atsistojo ir pasakė: „Aš negaliu.”

Pastorius pravirko ir tarė: „Nesakyk, aš negaliu. Sakyk, aš nenoriu!”

Ir vyras pasakė: „Tuomet aš nenoriu!”

Bet kitas ištarė: „Aš priimsiu!” Ir kitas taip pasakė ir dar kitas. Ir taip daugelis pasitikėjo Kristumi kaip savo Gelbėtoju.

Kai kurie kalvinistai naudoja Jono 6, 44, kad įrodytų žmogaus visišką nesugebėjimą. Čia Biblija sako: „Niekas negali ateiti pas mane, jei mane siuntęs Tėvas jo nepatraukia; ir tą Aš prikelsiu paskutiniąją dieną.” Bet Biblija Jono 12, 32 paaiškina, kad Kristus patrauks visus žmones prie savęs. „O Aš, kai būsiu pakeltas nuo žemės, visus patrauksiu prie savęs”.

Visi žmonės yra patraukiami prie Kristaus, bet ne visi pasitikės Juo kaip Gelbėtoju. Kiekvienas žmogus priima savo sprendimą pasitikėti Kristumi, ar Jį atmesti. Biblija aiškiai sako, kad Kristus apšviečia kiekvieną žmogų: „Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ateinantį į pasaulį” (Jn 1, 9), bet ne visi Jį priėmė: „Jis atėjo pas savuosius, ir savieji Jo nepriėmė” (Jn 1, 11),

O tie, kas priėmė Kristų, tapo Dievo vaikais: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą” (Jn 1, 12).

Taigi, galiausiai žmonės eina į pragarą ne dėl jų nesugebėjimo ateiti pas Kristų, bet todėl, kad jie nenori ateiti pas Kristų – „bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą” (Jn 5, 40).

Mokymas, kad vyrai, moterys ir vaikai visiškai nesugeba ateiti pas Kristų ir negali Juo pasitikėti kaip Gelbėtoju nėra biblinė doktrina. Pats toks išsireiškimas nėra biblinis.

II. Besąlyginis išrinkimas

Tai teigdamas Kalvinas nori pasakyti, kad kai kurie žmonės yra išrinkti keliauti į dangų, o kiti – į pragarą, ir šis išrinkimas yra besąlyginis. Tai yra besąlyginis Dievo reikalas. Kalvinas teigia, kad Dievas jau nusprendė, kas bus išgelbėtas, o kas ne, ir žmogus nieko negali padaryti. Jis tik gali tikėtis, kad Dievas jį išsirinko keliauti į dangų, o ne į pragarą.

Šis mokymas akivaizdžiai prieštarauja tokiam dažnam Biblijos kvietimui ateiti pas Kristų ir būti išgelbėtam, jog kai kurie skaitytojai gali pagalvoti, kad aš papildžiau šią doktriną. Todėl aš pacituosiu Jono Kalvino III knygą, 23 skyrių:

„...Žmonės yra sukurti su skirtingais likimais, vieniems iš anksto yra nulemtas amžinasis gyvenimas, o kitiems amžinas pasmerkimas. Todėl kiekvienas žmogus yra sukurtas arba vienai pabaigai, arba kitai, mes sakome, kad jam yra skirtas arba gyvenimas, arba mirtis.”

Taigi, kalvinizmas moko, kad tai yra Dievo pasirinkimas, jog kai kurie žmonės yra pasmerkti amžiams. Jis niekada neketino jų išgelbėti. Jis iš anksto nulėmė jiems keliauti į pragarą. Ir kai Jis Biblijoje siūlo išgelbėjimą, Jis nesiūlo jo pasmerktiesiems. Jis siūlo jį tiems, kuriems paskirta būti išgelbėtiems.

Šis mokymas atkakliai tvirtina, kad mums nereikia stengtis laimėti žmones Kristui, nes žmonės negali būti išgelbėti, jei Dievas nesuplanavo jiems būti išgelbėtiems. Ir jeigu Dievas suplanavo jiems būti amžinai pražuvusiems, jie neateis pas Kristų.

Biblijoje yra Dievo išankstinio žinojimo, nulėmimo ir išrinkimo doktrina. Išmanantys krikščionys sutinka, kad Dievas kontroliuoja žmonių reikalus. Jie sutinka, kad pagal Bibliją, Jis asmeniškai išsirinko Abraomą, Izaoką, Jokūbą ir Dovydą kaip instrumentus, kad šie atliktų Jo suplanuotus darbus. Dauguma krikščionių sutinka, kad Dievas galėjo išsirinkti tautą, konkrečiai Izraelį, per kurį Jis davė įstatymą, pranašus ir galiausiai per kurį atėjo pats Gelbėtojas – ir tai yra Biblijos mokymas, jog Dievas numatė visus šiuos dalykus.

Aš dažnai sakau: „Ar kas nors yra tau atsitikę, kas nėra žinoma Dievui?” Kadangi Dievas iš anksto žinojo, kas patikės Kristumi kaip Gelbėtoju, Jis iš anksto nulėmė, kad jie bus išteisinti ir pašlovinti. Jis išsaugos visus, kurie Juo pasitiki, ir juos mato pašlovintus. Bet, kad Dievas kai kuriuos išrinko keliauti į pragarą, ir kad jie jau gimė Dievo pasmerkti, tai yra radikali erezija, ir Biblija to nemoko.

Mėgstamiausia kalvinistų eilutė, pasak jų, įrodanti penkis kalvinistų punktus, o ypač antrą punktą dėl besąlyginio išrinkimo yra Efeziečiams 1, 4. Problema yra ta, kad jie naudoja pirmąją eilutės dalį: „mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą...” Tačiau tai nėra eilutės pabaiga. Visa eilutė skamba taip: „mus išrinkdamas Jame prieš pasaulio sutvėrimą, kad būtume šventi ir nekalti meile Jo akivaizdoje.” Eilutė nieko nesako apie išrinkimą dangui arba pragarui. Ji sako, kad mes esame išrinkti būti šventais ir nekaltais meile Jo akivaizdoje.

Po tuo pačiu, besąlyginio išrinkimo punktu, daugelis kalvinistų cituoja Jono 15, 16: „Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau.” Ir vėlgi daugelis kalvinistų sustoja eilutės viduryje. Visa eilutė skamba taip: „Ne jūs mane išsirinkote, bet Aš jus išsirinkau ir paskyriau, kad eitumėte, duotumėte vaisių ir jūsų vaisiai išliktų, – kad ko tik prašytumėte Tėvą mano vardu, Jis jums duotų.”

Ši eilutė nieko nesako apie išrinkimą dangui arba pragarui. Ji sako, kad mes esame išrinkti eiti ir nešti vaisių, o tai paprasčiausiai reiškia, kad kiekvienas krikščionis yra išrinktas būti sielų laimėtoju. Krikščionio vaisius yra kitas krikščionis. Patarlių 11, 30 sako: „Teisiojo vaisius yra gyvybės medis, ir kas laimi sielas, tas išmintingas.”

Biblija niekur nemoko, kad Dievas nori, jog vieni eitų į dangų, o kiti į pragarą. Ne. Biblija moko, kad Dievas nori, jog visi žmonės būtų išgelbėti. 2 Petro 3, 9 sako: „Viešpats nedelsia ištesėti savo pažado, kaip kai kurie mano, bet kantriai elgiasi su mumis, nenorėdamas, kad kuris pražūtų, bet kad visi atsiverstų.” 1 Timotiejui 2, 4 sako: „kuris trokšta, kad visi žmonės būtų išgelbėti ir pasiektų tiesos pažinimą.”

Tie, kas moko, kad Dievas nori išgelbėti tik kai kuriuos – neteisingai supranta Dievą ir Bibliją.

Ar Dievas iš tikrųjų nulėmė kai kuriems žmonėms būti išgelbėtiems, o kitiems eiti į pragarą, ar jie neturėjo laisvo pasirinkimo? Visiškai ne! Niekam nėra nulemta būti išgelbėtu, nebent jei žmogus savo laisva valia pasirenka ateiti pas Kristų ir pasitikėti Juo dėl išgelbėjimo. Ir niekam nėra nulemta eiti į pragarą, nebent žmogus savo laisva valia pasirenka atmesti Kristų kaip Gelbėtoją. Jono 3, 36 sako: „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą, o kas netiki Sūnumi – gyvenimo nematys: ant jo pasilieka Dievo rūstybė.”

Nieko negali būti paprasčiau. Žmogus eina į dangų todėl, kad jis atėjo pas Jėzų Kristų ir pasitikėjo Juo kaip Gelbėtoju. Ir žmogus eina į pragarą todėl, kad jis atsisakė ateiti pas Jėzų Kristų ir Juo pasitikėti.

III. Ribotas atpirkimas

Tai teigdamas Kalvinas nori pasakyti, kad Kristus mirė tiktai už išrinktuosius, už tuos, kuriems Jis suplanavo ir nulėmė eiti į dangų: Jis nemirė už tuos, kuriems Jis suplanavo ir nulėmė eiti į pragarą. Ir vėlgi, tokių teiginių nėra Biblijoje, ir ši doktrina visiškai prieštarauja daugeliui Rašto vietų.

Pavyzdžiui, Biblija sako 1 Jono 2, 2: „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio.” Kalvinizmo mokymas apie ribotą atpirkimą prieštarauja ką tik pacituotai eilutei. I Timotiejui 2, 5; 6 sako: „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.”

Biblija moko, kad Jėzus yra pasaulio Gelbėtojas. Jono 4, 42 sako: „O moteriai jie pasakė: „Dabar tikime ne dėl tavo šnekos. Mes patys išgirdome ir žinome, kad Jis iš tiesų yra Kristus, pasaulio Gelbėtojas”. Dar kartą 1 Jono 4, 14: „Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, pasaulio Gelbėtoją.” Raštas aiškiai parodo, kad Jėzus atėjo gelbėti pasaulio. Jono 3:17 sako: „Dievas gi nesiuntė savo Sūnaus į pasaulį, kad Jis pasaulį pasmerktų, bet kad pasaulis per Jį būtų išgelbėtas.”

Nė vienas žmogus niekada negalės pasakyti Jėzui Kristui: „Tu nenorėjai būti mano Gelbėtojas.” Ne! Ne! Jėzus nori būti visų žmonių Gelbėtojas. Kaip užtvirtinimui 1 Timotiejui 4, 10 sako: „Mes todėl ir triūsiame bei kenčiame panieką, nes pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas.”

Biblija moko, kad Kristus nešė visų žmonių nuodėmes. Izaijo 53, 6 sako: „Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.” Šioje eilutėje yra du žodžiai „visi”. Pirmasis „visi” kalba apie visuotinį nuodėmės faktą – „Mes visi buvome paklydę kaip avys”. O antrasis žodis „visi” reiškia visuotinį atpirkimą – „Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.” Pirmas ir antras Izaijo 53, 6 eilutės žodeliai „visi” nurodo į tą pačią žmonių grupę, už kurią mirė Viešpats. Jeigu visi ėjome savo keliu, buvome paklydę, tuomet ir visų nuodėmės gulė ant Kristaus pečių.

Jis ne tik, kad nešė visų mūsų nuodėmes, bet Biblija aiškiai moko, kad Jis mirė už visą pasaulį. Pažvelkite į 1 Jono 2, 2: „Jis yra permaldavimas už mūsų nuodėmes, ir ne tik už mūsų, bet ir už viso pasaulio”. Jei dar nėra pakankamai aišku, Biblija sako, kad Jis mirė už kiekvieną žmogų: „Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties” (Hbr 2, 9).

Nieko nėra aiškiau už faktą, kad Jėzus Kristus mirė už kiekvieną žmogų. I Timotiejui 2, 5; 6 sako: „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus, kuris atidavė save kaip išpirką už visus, kad būtų paliudytas reikiamu metu.” Romiečiams 8, 32 teigia: „Tas, kuris nepagailėjo savo Sūnaus, bet atidavė Jį už mus visus, – kaipgi Jis ir visko nedovanotų kartu su Juo?”

Jono 3, 16 eilutė dažnai yra vadinama „Biblijos širdimi.” Ji vadinama „Miniatiūrine Biblija. „Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” Jėzus mirė už visą pasaulį. Jis iškentė pragarą už kiekvieną esantį ir būsimą žmogų. Ir nė vienas žmogus žvelgdamas iš pragaro nepasakys: „Aš norėjau būti išgelbėtas, bet Jėzus nemirė už mane.”

Kai kurie ginčijasi, kad jeigu Jėzus mirė už visą pasaulį, tai ir išgelbėtas būtų visas pasaulis. Ne. Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus buvo absoliučiai už visus, bet ji veiksminga yra tik tiems, kas tiki. Jėzaus Kristaus mirtis ant kryžiaus išgelbėjimą padarė prieinamą kiekvienam žmogui. Bet išgelbėti bus tik tie, kurie tiki, jog Jis mirtimi sumokėjo nuodėmės skolą, kurie visiškai pasitiki Juo dėl savo išgelbėjimo.

Ir vėlgi aš cituoju Jono 3, 36, „Kas tiki Sūnų, turi amžinąjį gyvenimą...” Kiekvienas žmogus yra potencialiai išgelbėtas, tačiau ne kiekvienas yra realiai išgelbėtas. Reikia, kad žmogus tikėtų, jog Jėzus Kristus numirė ant kryžiaus, ir sumokėjo nuodėmės skolą.

Atpirkimas nėra ribotas. Jis yra visuotinis kaip ir nuodėmė. Romiečiams 5, 20 sako: „…Bet kur buvo apstu nuodėmės, ten dar apstesnė tapo malonė.” Izaijo 53, 6 teigia: „Mes visi buvome paklydę kaip avys, kiekvienas ėjome savo keliu. Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus”.

Žymus anglų pastorius pamokslavo viename iš Anglijos miestų, po to jis išskubėjo, kad spėtų į traukinį, vykstantį į Londoną. Nusidėjėlis, girdėjęs jo pamokslą, pajuto, kad nedelsiant privalo išspręsti išgelbėjimo klausimą. Jis nusekė pamokslautoją iš paskos. Traukiniui atvykus į stotį, jis nutvėrė pamokslautoją už atlapo ir pasakė: „Aš noriu būti išgelbėtas! Pasakyk man kaip tai padaryti!”

Pastorius pasakė: „Aš privalau suspėti į šį paskutinį traukinį. Ar turi Bibliją?”

„Taip, turiu namuose”, – atsakė susirūpinęs žmogus.

„Tuomet eik namo ir susirask Izaijo 53:6. Atidžiai perskaityk. Įeik pirmuoju „VISI” ir išeik paskutiniuoju „VISI”, ir būsi išgelbėtas.”

Pamokslautojas išskubėjo ir susirūpinęs nusidėjėlis liko vienas. Jis grįžo namo ir atsivertė Izaijo 53:6. Jis mąstė, ką pamokslautojas turėjo galvoje sakydamas: „Įeik pirmuoju „VISI” ir išeik paskutiniuoju „VISI”, ir būsi išgelbėtas?” Jis rado eilutę ir atidžiai perskaitė: „Mes visi buvome kaip paklydusius avys.”

Na, pamanė jis, žinoma aš galiu tapatintis su pirmuoju „VISI”. Aš buvau paklydęs. Aš esu vargšas, pražuvęs nusidėjėlis. Tuomet jis perskaitė paskutinę eilutės dalį: „Bet Viešpats uždėjo ant jo visus mūsų nusikaltimus.” Jis tarė sau: „Jeigu aš susitapatinsiu su paskutiniuoju „VISI”, aš privalau tikėti, kad visos mano nuodėmės buvo uždėtos ant Kristaus, ir kad Jis vietoje manęs sumokėjo už mano kaltes. Ir jei aš tikėsiu tuo, aš būsiu išgelbėtas. Štai ką pamokslautojas turėjo galvoje.”

Tuomet jis pasitikėjo Kristumi ir buvo išgelbėtas. Jis patikėjo, kad jis buvo nusidėjėlis, ir kad visos jo nuodėmės krito ant Kristaus.

IV. Nenugalima malonė

Ketvirtas kalvinizmo punktas yra nenugalima malonė. Tai teigdamas Kalvinas turi galvoje, kad Dievas verčia žmones būti išgelbėtais. Jo manymu, Dievas kai kuriuos žmones išsirinko būti išgelbėtais, Jis leido Jėzui Kristui mirti už šią išsirinktųjų grupę. Ir dabar, Savo nenugalimos malonės dėka Jis priverčia tuos išrinktuosius tapti išgelbėtais.

Tiesa yra ta, kad nėra tokio dalyko kaip nenugalima malonė. Niekur Biblijoje žodis „nenugalima” neaptinkamas prieš žodį „malonė”. Tokios terminologijos nėra Biblijoje. Tai yra Jono Kalvino filosofija, o ne Biblijos doktrina. Žodis „nenugalima” netgi neteisingai siejama su žodiu „malonė”.

Malonė reiškia: „Nepelnyta paslauga iš Dievo”. Malonė yra nuostata, o ne jėga. Jeigu Kalvinas būtų kalbėjęs apie nenugalimą pritraukiančią Dievo jėgą, tai būtų daug suprantamiau. Bet jis malonę pateikia kaip nenugalimą Dievo veiksmą, įtikinantį žmogų būti išgelbėtu, kuris nenori būti išgelbėtu. Taigi, tas žmogus iš esmės neturi pasirinkimo, nebent Dievas per prievartą įdeda tą sprendimą jo prote. Kalvinizmas moko, kad žmogus neturi dalies išgelbėjime ir negali laisva valia atsiliepti į Dievo kvietimą.

Ar Biblija sako ką nors apie nenugalimą malonę? Visiškai ne! Raštas sako, kad žmonės priešinasi ir atmeta Dievą. Patarlių 29, 1 teigia: „Kas dažnai baramas, bet užkietina savo sprandą, bus staiga sunaikintas ir nebeatsigaus.” Atkreipkite dėmesį į žodį „dažnai”. Jeigu Dievas davė tiktai vieną galimybę išsigelbėti, tada žmogus negalėtų skųstis. Bet Biblija čia sako: „Kas dažnai baramas…” tai reiškia, kad žmogus buvo baramas vėl ir vėl. Ne tik, kad keletą kartų, bet dažnai. Biblija sako: „užkietina savo sprandą” ir „staiga bus sunaikintas ir nebeatsigaus.” Tai visiškai neskamba kaip nenugalima malonė. Biblija moko, kad žmogus gali būti baramas daug kartų ir gali užkietinti savo sprandą prieš Dievą, ir galiausiai jis bus sunaikintas, ir nebeatsigaus.

Dar kartą Patarlių 1, 24-26 sako: „Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio, jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų, tai ir aš juoksiuos, kai jūs žlugsite, tyčiosiuos, kai jus apims baimė”.

Čia Biblija paprasčiausiai sako: „Kadangi aš šaukiau, o jūs nepaklausėte, ištiesiau jums ranką, bet niekas nekreipė dėmesio, jūs paniekinote mano patarimus ir nepaisėte mano įspėjimų...” Tai neskamba kaip nenugalima malonė. Dievas kviečia, o žmonės atmeta. Ar tai nenugalima? Dievas ištiesia savo ranką, o žmogus nekreipia į tai dėmesio? Ar tai yra nenugalima malonė? Ne. Biblija aiškiai pasako, kad kai kurie žmonės atmeta Kristų, atmeta Jo kvietimą. Jono 5, 40 sako: „bet jūs nenorite ateiti pas mane, kad turėtumėte gyvenimą”. Ta eilutė aiškiai moko, kad žmogus gali rinktis, bet atmeta Dievą ir atsisako pas Jį ateiti.

Apaštalų darbų 7 skyriuje mes randame Stepono pamokslą. Jis sako 51 eilutėje: „Jūs, kietasprandžiai, neapipjaustytomis širdimis ir ausimis! Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai”. Tiems žydų vyresniesiems Steponas pasakė: „visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai”.

Taigi čia kalba apie žmonės, kurie matė ir girdėjo pamokslaujant Jėzų, Petrą Sekminių dieną, Steponą bei kitus Šventosios Dvasios pripildytus žmonės, pamokslavusius su nepaprasta Dievo jėga. Ir ką jie darė? Jie buvo užsispyrę ir maištavo prieš Dievą: „Jie priešinosi Šventajai Dvasiai”.

Atkreipkite dėmesį į Stepono žodžius 51 eilutėje: „Jūs, kaip ir jūsų tėvai, visuomet priešinatės Šventajai Dvasiai”. Čia Biblija moko, kad ne tik šie žydų vyresnieji priešinosi Šventajai Dvasiai, bet taip pat ir jų tėvai. Steponas pasakė, kad visą laiką nuo Abraomo, per visą žydų tautos istoriją, iki Kristaus laikų, neatsivertę žydai priešinosi Šventajai Dvasiai.

Dievas neverčia žmonių būti išgelbėtais dėka Savo taip vadinamos nenugalimos malonės.

Dievas siūlo išgelbėjimą visiems žmonėms. Titui 2, 11 sakoma: „Nes gelbstinti Dievo malonė pasirodė visiems žmonėms”. Dievas išgelbėjimą siūlo visiems žmonėms, bet žmogus privalo pasirinkti. Jis turi priimti ar atmesti Kristų. Jono 1, 12 sako: „Visiems, kurie Jį priėmė, Jis davė galią tapti Dievo vaikais – tiems, kurie tiki Jo vardą”.

Jėzus verkdamas dėl Jeruzalės sakė: „Jeruzale, Jeruzale! Tu žudai pranašus ir užmėtai akmenimis tuos, kurie pas tave siųsti. Kiek kartų norėjau surinkti tavo vaikus, kaip višta surenka savo viščiukus po sparnais, o tu nenorėjai!” Čia vėlgi Biblija aiškiai sako, kad Dievas būtų surinkęs juos kaip viščiukus, bet jie nenorėjo. Tai aiškiai rodo, kad jie galėjo atmesti Kristų ir maištauti prieš Jį.

„Aš surinkčiau, bet jūs nenorite” – tai neatitinka nenugalimos malonės mokymo. Taigi žmonės maištauja prieš Šventąją Dvasią. Jie atsisako ateiti pas Kristų. Jie užkietina širdis. Jie atmeta Dievo kvietimą.

Tai reiškia, kad tie, kas nėra išgelbėti, gali būti išgelbėti. Tie, kas atmetė Kristų, gali Jį priimti. Dievas siūlo išgelbėjimą tiems, kas jį priims, bet neverčia tų, kurie to nenori.

V. Šventųjų atkaklumas

Biblija moko, ir aš tikiu, atgimusio tikinčiojo amžinu saugumu. Žmogus, kuris pasitikėjo Jėzumi Kristumi, turi amžinąjį gyvenimą ir niekada nepražus. Tačiau tikinčiojo amžinas saugumas nepriklauso nuo jo atkaklumo.

Nežinau nė vienos Biblijos eilutės, kuri sakytų ką nors apie šventųjų atkaklumą, bet yra keletas Biblijos eilučių, kurios mini faktą, kad šventieji yra apsaugoti. Atkaklumas yra vienas dalykas. Apsauga yra kitas. Ne. Šventieji nedaro kažko atkakliai; jie yra apsaugoti.

Judo 1 eilutėje sakoma: „Judas, Jėzaus Kristaus tarnas, Jokūbo brolis, Dievo Tėvo pašventintiems ir Jėzuje Kristuje išsaugotiems pašauktiesiems”. I Tesalonikiečiams 5, 23 sako: „Pats ramybės Dievas iki galo jus tepašventina ir teišlaiko jūsų dvasią, sielą ir kūną nepeiktiną mūsų Viešpaties Jėzaus atėjimui.”

Kartą ryte aš atidariau stiklainį konservuotų persikų. Aš nežinau kiek ilgai tie persikai buvo stiklainyje. Bet stiklainis buvo uždarytas seniai, o persikai išsilaikė. Paragavęs konservuotų vaisių su skaniu karštu sausainiu, pajutau, kad jie buvo lygiai tokie patys kaip ir konservavimo dieną.

Palaukite minutėlę! Persikai čia nieko dėti. Jie buvo švieži ir skanūs todėl, kad buvo konservuoti.

Biblija aiškiai parodo, kad tikintysis yra saugojamas. Jis pats savęs negali išsaugoti. 1 Petro 1, 4,5 teigia: „nenykstančiam, nesuteptam ir nevystančiam palikimui, kuris paruoštas jums danguje. Dievo jėga per tikėjimą jūs esate saugomi išgelbėjimui, kuris parengtas apsireikšti paskutiniu laiku”.

Jono 10, 27-29 sako: „Manosios avys girdi mano balsą; Aš jas pažįstu, ir jos seka paskui mane. Aš duodu joms amžinąjį gyvenimą; jos nepražus per amžius, ir niekas jų neišplėš iš mano rankos. Mano Tėvas, kuris man jas davė, yra aukščiau už viską, ir niekas negali jų išplėšti iš mano Tėvo rankos”.

Čia nesakoma, kad avys ar šventieji patys išsilaiko. Avys yra Tėvo rankoje ir jos yra saugios ne dėl savo atkaklumo ir darbo, o dėl to, kad jos yra Tėvo rankoje.

Charles Spurgeon kartą pasakė: „Aš netikiu šventųjų atkaklumu. Aš tikiu Gelbėtojo atkaklumu”.

Žinoma, Biblija moko apie amžiną tikinčiojo saugumą. Bet tikinčiojo saugumas neturi nieko bendro su jo atkaklumu. Mes esame saugūs, nes mus saugo Dievas. Mes esame Tėvo rankoje. Ir remiantis Efeziečiams 4:30, mes esame užantspauduoti Šventaja Dvasia atpirkimo dienai.

Taigi aš nesutinku su visais penkiais kalvinizmo, kaip moko Jonas Kalvinas, punktais.

Yra tikima, kad jeigu žmogus nemoko apie visuotinį išgelbėjimą, tai jis yra arba kalvinistas, arba armijonistas. Knygoje „Pertvarkyta nulėmimo doktrina”, dr. Loraine Boettner 47 puslapyje sako:

„Iš tikrųjų yra tik trys sistemos, kurios pateikia išgelbėjimo būdą per Kristų:

(1) Universalizmas, kuris teigia, kad visi bus išgelbėti.

(2) Armijonizmas, kuris teigia, kad Kristus mirė už kiekvieną žmogų asmeniškai, nesirenkant... jis dar teigia, kad malonė nebūtinai yra nuolatinė, išliekanti, bet tie, kuriuos Dievas myli, kuriuos atpirko ir atgimdė iš Šventosios Dvasios, gali būti atmesti ir pražūti amžiams.

(3) Kalvinizmas.

„Jis tęsia: „Tiktai dviejų sistemų laikosi krikščionys.” Tai yra Kalvino ir Arminijaus pozicijos”.

Kalvinistai nori priversti žmones tikėti, kad jei kas netiki visuotiniu išgelbėjimu, jis yra kalvinistas arba armijonistas. Ir kadangi Arminijaus pozicija prieštarauja Dievo malonei, daugelis vadina save kalvinistais. Bet žmogus neturėtų pasirinkti nei vienos iš šių pozicijų.

Aš nesu nei armijonistas, nei kalvinistas. Aš tikiu išgelbėjimu iš malonės per tikėjimą užbaigtu Kristaus darbu. Aš tikiu amžinuoju tikinčiojo saugumu. Aš tikiu, kad Jėzus Kristus numirė už visus žmones, aš tikiu tuo, ką sako Biblija: „Kiekvienas, kuris šauksis Viešpaties vardo, bus išgelbėtas” (Rom 10, 13).

Bet aš nesutinku su visais penkiais Kalvinizmo punktais.

Užbaigiant leiskite man pasakyti, kad Kalvinas ir tie, kurie pasekė juo, tvirtino tikintys ir sekantys Biblija. Jie tvirtino Rašte radę bent jau mažą kalvinizmo doktrinos užuominą. Bet atidus skaitytojas pastebės, kad vėl ir vėl jie prasilenkia su Raštu, ir kad kalvinizmas yra žmogaus išvystyta filosofija, kuri remiasi neteisinga, netvirta logika ir žmogaus samprotavimu, kuris iškraipo vienas bei praleidžia kitas Rašto vietas ir visiškai ignoruoja daugybę aiškių Šventojo Rašto tiesų.

Tiesa yra, kad Dievas iš anksto žinojo kas atsitiks pasaulyje. Tiesa yra, kad Dievas nulėmė kai kuriuos įvykius ir Savo tikslams pasirinko tam tikrus žmones. Be jokios abejonės žmonės yra išgelbėjami dėka malonės ir išlaikomi Dievo jėga. Visa tai neva įrodo kalvinistų doktrinas, remiantis Raštu. Tačiau iš tiesų Kalvinizmas priklauso žmogaus filosofijos sričiai.

Tai nėra Biblijos doktrina, tai yra žmogaus filosofijos sistema, apeliuojanti į mokslinį intelektą, nepriklausomą ir išdidų protą. Talentingas, filosofiškai ir moksliškai mąstantis pamokslautojas yra labiau linkęs suklysti šiame dalyke, nei nusižeminęs ir Biblija tikintis krikščionis.

Straipsnis: Atneškime Jėzui dovanų