Viešpaties bažnyčios yra kaip „kariuomenė su vėliavomis” (Gg 6, 10). Ji kaip kariuomenė, kurios vėliava išskleista ir didingai plevėsuoja vėjyje. Ji kaip kariuomenė, kurios vėliava lyg „sena šlovė” yra vienijantis veiksnys. Jos vėliavos įkvėpia sveiką pasididžiavimą, padrąsinimą, pasiaukojimą ir suvienija bendram tikslui. Kristaus Nuotaka, lyg kariuomenė su vėliavomis, privalo būti suvienyta mūšiui laimėti.

Vienybė Kristuje

Yra daugybė dalykų, kurie suvienija žmonės bendram interesui. Vėliava mūšyje yra vienas iš jų. Visais laikais karys, matydamas plevėsuojančią savo šalies vėliavą, prisimena tikslą ir žmones, už kuriuos jis kaunasi. Kitas vienijantis dalykas buvo Susitikimo Palapinė dykumoje. Ji buvo visų Izraelio giminių susibūrimo vieta, jiems klaidžiojant dykumoje. Susitikimo Palapinė buvo visos tautos veiklos centru. Jie tvarkingai išsiskleisdavo savo palapines aplink ją, pagal nurodytą sistematinį modelį (Sk 2, 1-34). Buvo ir kita susibūrimo vieta – varinė gyvatė, kurią Mozė iškėlė ant stulpo Izraelio stovykloje. Nukentėję nuo gyvačių įkandimų žmonės, galėdavo pažvelgti į iškeltą varinę gyvatę ir išlikti gyvi. Būtina paminėti, jog daugiausia dėmesio varinei gyvatei buvo skirta gyvačių maro metu (Sk 21, 4-9).

Bažnyčia turi vėliavą, aplink kurią susiburia. Ši vėliava yra Kristaus kryžius:

„Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.” (Hbr 12, 1-2)

Kristus yra krikščionių tikėjimo pradininkas ir atbaigėjas. Jis iškentėjo kryžių ir gėdą. Dar daugiau, Jis nugalėjo juos ir užėmė visiems matomą poziciją Dievo sosto dešinėje. Ar galėtų būti geresnė Kristaus Nuotakos vėliava, nei Pats Kristus?

Kristus yra Savo Nuotakos vėliava? Jo bažnyčios ir bažnyčios nariai yra suvienyti Jame. Biblijoje bažnyčias atstovauja septyni auksiniai žibintuvai. Jonas matė „septynių žibintuvų viduryje – panašų į Žmogaus Sūnų” (Apr 1, 13). Čia matome Kristų, esantį Savo bažnyčių viduryje.

Panaudodami vežimo ratą atvaizduosime Kristaus santykius su Jo bažnyčiomis, Jo bažnyčių ir bažnyčios narių santykius su Kristumi bei vienas su kitu. Tarkime, ratlankis atspindi bažnyčios veiklą pasaulyje. Stipinai vaizduoja atskirus bažnyčios narius, o rato ašis – Kristų. Stipinai palaiko rato sukimąsi, bet negalėtų to daryti, jei nebūtų sujungti su rato ašimi. Taip ir Dievo žmonės negali nieko nuveikti be Kristaus. Jėzus pasakė: „Be manęs jūs negalite nieko nuveikti” (Jn 15, 5). Stipinai yra išsidėstę arti vienas kito rato ašyje, bet toliau išsiskiria ratlankyje. Ir mes, kuo arčiau Kristaus, tuo arčiau vienas kito. Stipinai juda į skirtingas puses sukdami ratą, taipogi ir bažnyčios nariai yra bažnyčių siunčiami į skirtingas pasaulio dalis skelbti Evangelijos žinią. Jie privalo išlikti sujungti su rato ašimi. Kadangi bažnyčios veikla juos siunčia į skirtingas puses, juos skiria laikas bei atstumas. Iš kitos pusės, kiekvienos Naujojo Testamento bažnyčios centre yra Kristus, kuris vadovauja jų veiklai šiame pasaulyje. Geografiškai kartais jie atsiduria toli vienas nuo kito, bet reikalo esmėje yra vieningi Kristuje. Galiausiai Jėzus pasakė: „Aš esu su jumis per visas dienas” (Mt 28, 20).

Vienybė doktrinoje

Nėra tikros vienybės, jei nėra vienybės doktrinoje. Retorinis klausimas: „Argi gali dviese eiti kartu, jei nėra susitarę?” (Am 3, 3). Atsakymas yra ne. Mes jau matėme, kad bažnyčios doktrinos yra Biblijos doktrinos. Jei viena bažnyčios dalis nukrypsta nuo Biblijos mokymo, vienybės nėra. „Vienas Viešpats, vienas tikėjimas, vienas krikštas” (Ef 4, 5) – tai  Biblijos šūkis. Yra „vienas tikėjimas” – doktrinos sistema – ir tai yra Dievo Žodžio mokymas. Kristaus žmonėms yra nurodyta, kad mes „narsiai kovotumėte už tikėjimą, vieną kartą visiems laikams duotą šventiesiems” (Jud 3).

„Tavo žodis yra žibintas mano kojai ir šviesa mano takui.” (Psl 119, 105)

„O jei vaikščiojame šviesoje, kaip ir Jis yra šviesoje, mes bendraujame vieni su kitais, ir Jo Sūnaus Jėzaus Kristaus kraujas apvalo mus nuo visų nuodėmių.” (1 Jn 1, 7)

Mūsų bendravimas vienas su kitu priklauso nuo mūsų pasiryžimo vaikščioti Dievo Žodžio šviesoje. Be vienybės doktrinoje, nėra vienybės ir Kristaus bažnyčiose.

Viena iš problemų, kurią Paulius įžvelgė Korinto bažnyčioje: „Kai susirenkate, kiekvienas turi giesmę ar pamokymą, ar kalbą, ar apreiškimą, ar aiškinimą” (1 Kor 14, 26). Pauliaus patarimas jiems ir mums: „Tegul viskas tarnauja ugdymui” (1 Kor 14, 26). Mes negalime visi turėti skirtingas doktrinas ir tikėtis vienybės. Mes visi turime priimti Biblijos dokrinas.

„Broliai, Viešpaties Jėzaus Kristaus vardu maldauju jus, kad visi vienaip kalbėtumėte ir nebūtų tarp jūsų susiskaldymų, bet kad būtumėte tobulai suvienyti vienos minties ir vieno sprendimo.” (I Kor 1, 10)

Vienybė tarnavime

Viena plyta nėra pastatas. Vienas muzikantas nėra orkestras, vienas giedotojas nėra choras. Vienas karys nėra kariuomenė. Vienas žaidėjas nėra komanda. Taipogi ir vienas krikščionis nėra visa karalystė, veikianti Dievo šlovei. Izoliuotas krikščionis yra lyg mažas vandens lašelis, besistengiantis išvalyti paplūdimį. Jis negali to padaryti. Daryti Dievo darbus vienam, nėra Dievo planas. Dievas suplanavo, kad krikščionys tarnautų drauge Jo bažnyčioje. Tai yra būdas, per kurį Dievas priima šlovę Savo žmonių gyvenimuose. Dirbdami kartu krikščionys yra lyg skirtingos pastato dalys, tinkamai surinktos, kad įvykdytų savo tikslą. Atkreipkite dėmesį į šias eilutes:

„Todėl jūs jau nebesate pašaliniai nei svetimšaliai, bet šventųjų bendrapiliečiai ir Dievo namiškiai, pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų, ant kurio darniai auga visas pastatas į šventą šventyklą Viešpatyje, ant kurio ir jūs esate drauge statomi kaip Dievo buveinė Dvasioje.” (Ef 2, 19-22)

Keletas žodžių ir frazių, užrašytų šioje eilutėje, nurodo į tarnavimo vienybę: Dievo namiškiai, šventųjų bendrapiliečiai, visas pastatas, darniai auga ir drauge statomi. Akivaizdu, Dievo planas yra toks – Jo žmonės privalo būti vieningi tarnaudami Jam – „Mes juk esame Dievo bendradarbiai, o jūs – Dievo dirva, Dievo statinys” (1 Kor 3, 9).

Vienybė bendravime

Yra įmanoma būti suvienytais paviršutiniškai, tačiau neturėti tikros vienybės. Pavyzdžiui, galime tvirta virve surišti drauge katę su šuniu, tačiau niekas neišdrįstų teigti, kad tarp jų tvyro vienybė.

Kartais būna netikrų krikščionių, kurie yra susivieniję ta prasme, kad yra tos pačios bažnyčios nariai. Nepaisant šio bendro ryšio, ten dažnai trūksta tikros vienybės. Dievas trokšta bendravimo tarp Savo žmonių: „Kaip gera ir malonu, kai broliai vienybėje gyvena!” (Psl 133, 1). Tokį bendravimą ne visuomet lengva pasiekti. Tai reikalauja nuoširdžių ir abipusių pastangų. Kiekvienam reikės kantrybės bei tolerancijos, taipogi taikingo nusistatymo, kaip ir moko šios eilutės:

„Taigi aš, kalinys Viešpatyje, raginu jus elgtis, kaip dera jūsų pašaukimui, į kurį esate pašaukti. Su visu nuolankumu bei romumu, su ištverme pakęsdami vienas kitą meilėje, siekite išsaugoti Dvasios vienybę taikos ryšiais.” (Ef 4, 1-3)

Nuostabi Kristaus Nuotaka turi pasižymėti vienybe. Ji gali turėti vienybę Kristuje, vienybę doktrinoje, vienybę tarnavime ir vienybę bendravime.

„Kas yra toji, kuri pasirodo lyg ryto aušra, graži kaip mėnulis, šviesi kaip saulė, bauginanti kaip kariuomenė su vėliavomis? (Gg 6, 10). Ji yra Nuotaka, Avinėlio žmona. Ji yra bažnyčia, kurią Jėzus pastatė. Ji yra nuostabi Kristaus Nuotaka.