Kristaus Nuotaka yra „šviesi kaip saulė” (Gg 6, 10). Saulė lengvai atpažįstama, nes yra matoma dienos metu plika akimi. Galime aiškiai matyti jos dydį, skaistumą, jausti karštus jos spindulius ir matyti jos padėtį tam tikru dienos metu.
Dievo Sūnų taipogi lengva atpažinti. Piemenys atpažino Jį suvystytą ir paguldytą ėdžiose. Išminčiai atpažino Jį dėka užtekėjusios Jo žvaigždės. Ant kryžiaus Jis buvo atpažintas dėka tylėjimo, užrašo, tamsos ir žemės drebėjimo. Viską matęs šimtininkas pripažino: „Tikrai šitas buvo Dievo Sūnus!" (Mt 27, 54). Šiandien Sūnus atpažįstamas Dievo Žodžio puslapiuose. Jis atpažįstamas kaip pripildantis širdis, sušildantis gyvenimus, vadovaujantis Šventąja Dvasia. Danguje Jį atpažinsime dėka Jo pozicijos Dievo dešinėje ir dėka Jo žaizdų ant rankų bei kojų.
Kaip saulę atpažįstame danguje, taip dangaus Sūnų galime nesunkiai atpažinti tikrose Kristaus bažnyčiose. Susipainiojusiems tarp daugybės skirtingų religinių organizacijų yra viltis. Atskiriantis Viešpaties bažnyčią žvilgsnis – „šviesi kaip saulė” (Gg 6, 10).
Tyra doktrinoje
Kristaus Nuotaka tyra savo doktrinose. Bažnyčios doktrinos yra Biblijos doktrinos. „Mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 20) – aiškiai apibūdina Kristaus Nuotakai duotąjį įsakymą. Ji turi mokyti visa, ką Biblija sako, kaip nurodo žodis „visko”, ir neturi mokyti daugiau, nei Biblija moko, kaip nurodo žodžiai „ką tik esu jums įsakęs”. Akivaizdu, kad jos doktrinos atitinka Bibliją ir kyla tiktai iš Biblijos. Jos doktrina tyra, aiški ir ryški.
Kadangi bažnyčios mokymas yra Biblijos mokymas, galime daryti išvadą, jog yra pagrindinė doktrina, nuo kurios priklauso visos kitos doktrinos, – tai dieviško įkvėpimo doktrina. Biblija patvirtina savo dievišką įkvėpimą:
„Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui, kad Dievo žmogus taptų tobulas, pasiruošęs kiekvienam geram darbui.” (2 Tim 3, 16-17)
Šios eilutės atsako į visais laikais neduodantį ramybės klausimą, knibždantį milijonų žmonių širdyse: „Ar Biblija yra Dievo Žodis?” Jei ištiesų ji yra Dievo Žodis, žmonės turėtų gerbti jį, paklusti jam ir visiškai atsiduoti jo mokymui. Jei Biblija nėra Dievo Žodis, tuomet visų žmonių viltys yra sudužusios į gabalėlius, ir jis neturi tikro pagrindo religiniam mokymui.
Tačiau Biblija yra Dievo Žodis, ji yra įkvėpta Dievo Dvasios: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas” (2 Tim 3, 16). Žodis „visas” įrodo, kad įkvėpta kiekviena Biblijos dalis. Visi istoriniai, geografiniai, moksliniai ir religiniai faktai yra tikri.
Dar daugiau, Biblijos įkvėpimas apima net ir užrašytų žodžių pasirinkimą. Jėzus sakė, kad Jo žodžiai yra dvasia ir gyvenimas: „Dvasia teikia gyvybę, o kūnas nieko neduoda. Žodžiai, kuriuos jums kalbu, yra dvasia ir gyvenimas” (Jn 6, 63). Apaštalas Paulius priskyrė Šventosios Dvasios tarpininkavimui, parenkant reikiamus žodžius: „Apie tai ir kalbame ne žodžiais, kurių moko žmogiškoji išmintis, bet tais, kurių moko Šventoji Dvasia, – dvasinius dalykus gretindami su dvasiniais” (1 Kor 2, 13). Tikintiems Biblija yra akivaizdu, kad Dievo Žodis nėra eilinis įdėjų ar sąvokų rinkinys, kurį be Dievo priežiūros užrašė klystantys žmonės. Dievo Dvasia prižiūrėjo įkvėptų rašytojų darbą taip, kad šie kruopščiai parinkdavo reikiamus žodžius.
Taip pat ir Petras patvirtina dievišką įkvėpimą:
„Pirmiausia žinokite, kad jokia Rašto pranašystė negali būti savavališkai aiškinama, nes pranašystė niekada nėra atėjusi žmogaus valia, bet kalbėjo Šventosios Dvasios įkvėpti šventi Dievo žmonės.” (2 Pt 1, 20-21)
Dvidešimta eilutė patikina, kad jokia Rašto pranašystė negali būti „savavališkai aiškinama”, o tai reiškia, kad Biblija nėra rašytojų išmąstymo produktas. Priešingai, visi Biblijos rašytojai buvo „Šventosios Dvasios įkvėpti”.
Kristaus Nuotaka laiko Bibliją galutiniu autoritetu visuose doktrininiuose klausimuose. Kiekviena doktrina turi būti atidžiai įvertinta, kad atitiktų Biblijos mokymą, ir tuomet skelbiama su šventu ryškumu visiems, kurie išgirs. Bažnyčia, tvirtai besilaikanti dieviško Biblijos įkvėpimo doktrinos, gali būti laikoma patikima ir kituose mokymuose. Bažnyčia, kuri nėra tyra dieviško įkvėpimo doktrinoje, neturi pagrindo kitoms teisingoms doktrinoms. Tokia bažnyčia negali būti laikoma patikima savo religinės žinios skelbimu. Jos šviesa yra blanki. Jos žinia yra neaiški ir dažnai neturi jokios prasmės. Kristaus bažnyčia, Jo nuostabi Nuotaka, yra „šviesi kaip saulė”, jei savo širdyje išlaiko įkvėptą Dievo Žodį ir skelbiamos žinios esmę.
Tyra praktikoje
Nepakanka būti tyra savo mokymu. Kristus tikisi iš Savo Nuotakos tyrumo ir praktikoje. Galiausiai, Jis įsakė ne tik mokyti, bet ir „laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 20). Jėzus mokė Savo pirmąją bažnyčią laikytis, praktikuoti Jo įsakymus ir tikisi, kad kiekviena bažnyčia ir toliau mokys kitas bažnyčias sekti Jo nurodymais. Ji yra tyra savo praktikoje.
Krikšto praktikavimas. Dalis pavedimo, kurį Kristus davė Savo bažnyčiai, yra praktikuoti krikštą, remiantis Jo nurodymais. Jėzus kalbėjo Savo bažnyčiai ir pasakė: „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu” (Mt 28, 19). Jo duotas įsakymas bažnyčiai praktikuoti krikštą yra tuo pat metu ir įsakymas tikinčiajam priimti krikštą. Čia pateikiama naudinga pamoka apie krikštą, kurį aiškiai pristato Kristaus Nuotaka.
Pirma – krikšto autoritetas. Pirmiausia Viešpats suteikė autoritetą krikštyti Jonui Krikštytojui. Biblija sako: „Buvo Dievo siųstas žmogus, vardu Jonas” (Jn 1, 6). Jonas nurodo į Dievą: „kuris mane siuntė krikštyti” (Jn 1, 33). Nebelieka jokių abejonių, kad Jonui buvo suteiktas autoritetas krikštyti. Tačiau Jonas mirė ir iškeliavo į dangų, todėl jis daugiau nebegali krikštyti žemėje. Dievas, žinodamas, kad taip nutiks, krikšto autoritetą išmintingai pavedė Savo bažnyčiai. Šiandien ji yra vienintelė institucija pasaulyje, turinti autoritetą krikštyti.
Antra – krikšto būdas. Visi Biblijos mokymai liudija, kad panardinimas yra tinkama krikšto forma. Pats žodis nusako, kad panardinimas yra teisingas būdas. Žodžio šaknis – bapto, reiškia panerti. Yra ir tokių, kurie praktikuoja krikštą pylimu, tačiau Biblija niekur taip nemoko. Viešpats, kuris yra Visažinis, žinojo žodį – ekcheo, kuris reiškia pilti. Tačiau Dievas nepanaudojo žodžio pilti. Netgi nepavartojo žodžio pašlakstyti. Tas žodis yra rantidzo.
Dievas, kalbos Išradėjas, kuris ištarė pirmą kada nors pasakytą žodį, šiomis paskutinėmis dienomis prakalbo per Savo Sūnų. Jo Sūnus, visų kalbų savininkas, kalba įprasta Savo dienų kalba, Naujojo Testamento kalba. Kalbėdamas apie krikštą, Jis vartoja žodį panerti. Visiškai aišku, kad teisingas krikšto būdas yra kandidato panardinimas į vandenį. Manyti kitaip, reiškia įžeisti Didįjį Dangaus Dievą, Jo Sūnų – Jėzų Kristų ir Šventąją Dvasią, kurie įkvėpė Biblijos žodžius.
Be Viešpaties pasirinkto žodžio krikštui apibūdinti, Biblija pateikia krikšto pavyzdžių, kurie reikalauja įbristi į vandenį ir išbristi iš jo: „Pakrikštytas Jėzus tuoj išbrido iš vandens” (Mt 3, 16).
„Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abu – Pilypas ir eunuchas – išlipę įbrido į vandenį, ir Pilypas jį pakrikštijo. Išėjus iš vandens, Viešpaties Dvasia pagavo Pilypą. Eunuchas daugiau jo nebematė, tik džiūgaudamas traukė savo keliu.” (Apd 8, 38-39)
Kitas pavyzdys, kur taipogi reikėjo daug vandens:
„Taip pat ir Jonas krikštijo Enone, netoli Salimo, nes ten buvo daug vandens ir žmonės ten ateidavo ir buvo krikštijami.” (Jn 3, 23)
Dar vienas pavyzdys, kuriame krikštas palyginamas su laidotuvėmis:
„Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.” (Rom 6, 4)
Visi šie pavyzdžiai nurodo į krikšto praktikavimą, panardinant į vandenį.
Be to, tinkamas krikšto autoritetas ir būdas, reikalauja tinkamo kandidato. Tinkamas kandidatas yra tas, kuris tapo mokiniu. Jėzus pasakė: „Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos” (Mt 28, 19). Krikštydami ką? Tuos, kurie bus mokomi išgelbėjimo Jėzuje Kristuje ir įtikės Jį. Tinkamas kandidatas yra tas, kuris visa širdimi patikėjo Jėzumi:
„Keliaudami toliau, jie privažiavo vandenį. „Štai vanduo, – tarė eunuchas, – kas gi kliudo man pasikrikštyti?" Pilypas tarė: "Jei tiki iš visos širdies, tai galima". Tas atsakė: „Tikiu, kad Jėzus Kristus yra Dievo Sūnus". Jis liepė sustabdyti vežimą, ir jie abu – Pilypas ir eunuchas – išlipę įbrido į vandenį, ir Pilypas jį pakrikštijo.” (Apd 8, 36-38)
Tinkamas kandidatas tas, kuris parodė atgailą:
„Pamatęs daug fariziejų ir sadukiejų, einančių pas jį krikštytis, jis jiems sakė: „Angių išperos, kas perspėjo jus bėgti nuo ateinančios rūstybės? Duokite vaisių, vertų atgailos!” (Mt 3, 7-8)
Nuostabi Kristaus Nuotaka turi būti tyra praktikuodama krikšto įsaką. Ji turėtų aiškiai reikalauti tinkamo autoriteto – bažnyčios. Ji turėtų aiškiai reikalauti tinkamo būdo – panardinimo. Ir ji turėtų reikalauti tinkamo kandidato – mokinio, kuris atgailavo už savo nuodėmes ir iš visos širdies patikėjo Jėzumi Kristumi.
Viešpaties vakarienės praktikavimas. Kaip krikštas, taip ir Viešpaties Vakarienė turi būti praktikuojama bažnyčioje. Viešpaties Vakarienė yra įsakas, duotas vietinei bažnyčiai, o ne visiems tikintiesiems. Viešpaties vakarienė buvo įsteigta vietinėje bažnyčioje, ir tai buvo asamblėja, susirinkusi aukštutiniame kambaryje (Mt 26, 27-30). Dar daugiau, apaštalas Paulius perdavė Viešpaties Vakarienę Korinto bažnyčiai, vietinei bažnyčiai. Paulius sako: „Aš tai gavau iš Viešpaties ir perdaviau jums” (1 Kor 11, 23). Po šių žodžių, jis pateikė informaciją apie Viešpaties Vakarienės praktikavimą. Prisiminkite, kad dalyvaujantys Viešpaties Vakarienėje asmenys turi priklausyti vietinei bažnyčiai, kurioje ji yra praktikuojama. Atidžiai pažiūrėkime į šias eilutes:
„Jums rašiau savo laiške, kad nebendrautumėte su ištvirkėliais. Suprantama, ne su visais šio pasaulio ištvirkėliais, gobšais, plėšikais ar stabmeldžiais, nes tada reikėtų pasitraukti iš šio pasaulio. Bet jums rašiau, kad nebendrautumėte su tuo, kuris vadinasi brolis, o yra ištvirkėlis, gobšas, stabmeldys, keikūnas, girtuoklis ar plėšikas. Su tokiu net nevalgykite kartu. Kam man teisti svetimus? Argi ir jūs ne savuosius teisiate? Tuos, kurie ne mūsiškiai, Dievas teis. Todėl „pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo.” (1 Kor 5, 9-13)
Čia pateikiama keletas nusižengimų, dėl kurių asmuo netenka privilegijos dalyvauti Viešpaties Vakarienėje. Šie žodžiai yra aiškūs: „ Su tokiu net nevalgykite kartu” (I Kor 5, 11). Bažnyčiai duota tinkama priemonė apsidrauti, kad toks asmuo neturėtų galimybės praktikuoti šio brangaus įsako, kol neatsisakys nuodėmingo gyvenimo būdo: „Pašalinkite piktadarį iš savo pačių tarpo" (1 Kor 5, 13). Bažnyčia neturi priemonių pašalinti, disciplinuoti tų, kurie nėra jos nariai. Bet jai įsakyta pašalinti piktadarius iš savo pačių tarpo ir nevalgyti kartu su jais. O tai reiškia, kad Viešpaties Vakarienėje gali dalyvauti tiktai asmenys, priklausantys tam tikrai vietinei bažnyčiai, kuri rengia Viešpaties Vakarienę.
Prisiminkite, kad dieviškas Viešpaties Vakarienės tikslas – prisiminti Jėzų. Jėzus kalba per Savo kūną ir kraują Viešpaties Vakarienės metu ir sako, kad duona valgoma ir taurė geriama Jo atminimui: „mano atminimui" (1 Kor 11, 24-25).
Taipogi nurodoma trukmė, kaip ilgai turėtume praktikuoti Viešpaties Vakarienę. Jos turime laikytis, kol Jėzus sugrįš: „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis”.
Kristaus Nuotaka privalo būti tyra praktikuodama Viešpaties Vakarienę. Viešpaties Vakarienė turi būti uždara. Bažnyčia turėtų rengti Viešpaties Vakarienę prisimindama sulaužytą Jėzaus kūną ir pralietą Jo kraują. Ji turi laikytis Viešpaties Vakarienės, kol Jėzus sugrįš.
Didžiojo Pavedimo praktikavimas. Didysis Pavedimas yra užduotis, skirta Kristaus Nuotakai šiame pasaulyje. Yra vienas pavedimas, susidedantis iš trijų dalių. Kiekviena dalis yra vienodai svarbi, kaip ir kitos. Nei viena atskira pavedimo dalis neatneš ilgalaikės sėkmės, jei kažkuri kita dalis bus apleista. Jei bent viena dalis yra nepaisoma, sugadinama viskas. Čia pateikta dažniausiai vartojama Didžiojo Pavedimo nuoroda:
„Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones, krikštydami juos Tėvo, ir Sūnaus, ir Šventosios Dvasios vardu, mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs. Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen.” (Mt 28, 19-20)
Viena pavedimo dalis reikalauja, kad bažnyčia mokytų visų tautų žmones. Kitaip tariant, ji turi mokyti kiekvieną žmogų apie išgelbėjimo poreikį ir kelią. Atsiliepę į Šventosios Dvasios raginimą asmenys yra išgelbėjami ir tampa mokiniais – Kristaus pasekėjais.
Kita pavedimo dalis reikalauja pakrikštyti šiuos naujus mokinius. Paklusnumas duotam įsakymui suteikia mokiniams galimybę parodyti Kristaus mirtį, laidotuves, prisikėlimą ir savo ketinimus gyventi naują gyvenimą:
„Taigi krikštu mes esame kartu su Juo palaidoti mirtyje, kad kaip Kristus buvo prikeltas iš numirusių Tėvo šlove, taip ir mes gyventume naują gyvenimą.” (Rom 6, 4)
Dar kita pavedimo dalis apima naujų mokinių lavinimą, kad šie sugebėtų išugdyti kitus mokinius, o tai užtikrintų, jog ciklas tęsis toliau, ir žmonės bus laimimi Kristui kiekvienoje pasaulio dalyje ir kiekviename amžiuje. Visas bažnyčios tarnystes galima būtų įtraukti į tris Didžiojo Pavedimo dalis.
Tyra meilėje
Kaip nuotakos pirmoji meilė yra jos vyras, taip ir bažnyčios pirmoji meilė yra Kristus. Kaip žmonai yra įmanoma palikti savo pirmąją meilę, lygiai taip pat ir bažnyčiai yra įmanoma palikti savo pirmąją meilę. Jėzus įspėja dėl to. Jis sako taip pasielgusiai bažnyčiai, kas gali jai nutikti, jeigu ji skubiai neištaisys situacijos:
„Bet Aš turiu prieš tave tai, kad palikai savo pirmąją meilę.Taigi prisimink, nuo kur nupuolei, atgailauk ir vėl imkis pirmykščių darbų, o jeigu ne, – jei neatgailausi, – greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą.” (Apr 2, 4-5)
Kadangi liovėsi pirmiausiai ir labiausiai mylėti Kristų, Efezo bažnyčia netrukus apleido ir savo pagrindinį darbą – Didžiojo Pavedimo vykdymą. Jėzus pataria jai prisiminti savo ankstesnį pasidavimą Kristaus meilei, atgailauti dėl nusisukimo nuo šios meilės, sugrįštant pas Jį, tuomet vėl įsitraukti į pagrindinį bažnyčios darbą. Jeigu ji neįvykdys reikiamų pakeitimų, susilauks tikros ir greitos bausmės. Jėzus pasakė: „greitai ateisiu ir patrauksiu iš vietos tavo žibintuvą” (Apr 2, 5). Žibintuvas įrodo, kad ji yra Kristaus Nuotaka, Jo bažnyčia:
„Štai septynių žvaigždžių, kurias matei mano dešinėje, ir septynių aukso žibintuvų paslaptis: septynios žvaigždės – tai septynių bažnyčių angelai, o septyni žibintuvai, kuriuos matei, - tai septynios bažnyčios.” (Apr 1, 20)
Patraukti jos žibintuvą, reiškia panaikinti jos tapatybę, kaip bažnyčios. Aišku, jog iš Kristaus bažnyčių tikimasi, kad jos pirmiausiai ir labiausiai Jį mylės. Kurios taip nesielgs, greitai apleis esminį bažnyčios darbą. Jos privalo būti įspėtos ir paragintos atgailauti. Kurios net po įspėjimo neatgailaus, greitai praras savo tapatybę su Kristaus Nuotaka, Jo akyse. Bažnyčios privalo saugoti savo žibintuvą mylėdamos Kristų: „Malonė visiems, kurie nuoširdžiai myli mūsų Viešpatį Jėzų Kristų! Amen” (Ef 6, 24).
Tyra Gelbėtojui
Jėzus yra Gelbėtojas. Pats Jo vardas pripažįsta Jį, esant Gelbėtoju: „Ji pagimdys Sūnų, kuriam tu duosi vardą Jėzus, nes Jis išgelbės savo tautą iš jos nuodėmių" (Mt 1, 21). Nuostabi Kristaus Nuotaka turi aiškiai pristatyti Jėzų, kaip Gelbėtoją. Jis yra Didis Mokytojas, Didis Gydytojas ir geriausias dorovingumo pavyzdys, kokį tik galima būtų rasti. Bet visi šie dalykai mažai ką reiškia tiems, kurie nėra Jo priėmę savo Gelbėtoju. Atidžiai pažvelkime į šias eilutes:
„Juk Žmogaus Sūnus atėjo ieškoti ir gelbėti, kas buvo pražuvę.” (Lk 19, 10)
„Aš esu vartai. Jei kas įeis per mane, bus išgelbėtas. Jis įeis ir išeis ir ganyklą sau ras.” (Jn 10, 9)
„Tikras žodis ir vertas visiško pritarimo, kad Kristus Jėzus atėjo į pasaulį išgelbėti nusidėjėlių, kurių pirmasis esu aš.” (1 Tim 1, 15)
Kristus privalo būti pristatytas ne tik kaip Gelbėtojas, bet kaip vienintelis Gelbėtojas. Jis atvirai sako: „Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14, 6). Petras, kupinas Šventosios Dvasios, sakė apie Kristų: „Ir nėra niekame kitame išgelbėjimo” (Apd 4, 12). Bažnyčios privalo būti tyros ir aiškios tame. Jėzus yra Gelbėtojas, Jis yra vienintelis Gelbėtojas.
Dar daugiau, Jis yra saugantis Gelbėtojas. Vėl ir vėl Biblija teigia, kad tikintieji turi amžiną gyvenimą (Jn 3, 15), nesiliaujantį gyvenimą (Jn 3, 16), nėra pasmerkti (Rom 8, 1) ir niekuomet nepražus (Jn 10, 28). Atidžiai pažvelkite į šias eilutes:
„O kadangi šis išlieka per amžius, Jis turi neatšaukiamą kunigystę. Todėl Jis ir gali visada išgelbėti tuos, kurie per Jį eina prie Dievo, nes Jis amžinai gyvas, kad juos užtartų.” (Hbr 7, 24-25)
Galiausiai, Jo išgelbėjimas yra prieinamas visiems. „Kiekvienas” – dažnai vartojamas žodis, kuris skelbia visuotinį išgelbėjimo pasiekiamumą:
„Nes Dievas taip pamilo pasaulį, jog atidavė savo viengimį Sūnų, kad kiekvienas, kuris Jį tiki, nepražūtų, bet turėtų amžinąjį gyvenimą.” (Jn 3, 16)
„Nėra skirtumo tarp žydo ir graiko, nes tas pats Viešpats visiems, turtingas kiekvienam, kuris Jo šaukiasi.” (Rom 10, 12)
„Taigi mes matėme ir liudijame, kad Tėvas atsiuntė Sūnų, Pasaulio Gelbėtoją.” (1 Jn 4, 14)
„Mes todėl ir triūsiame bei kenčiame panieką, nes pasitikime gyvuoju Dievu, kuris yra visų žmonių, o ypač tikinčiųjų, Gelbėtojas.” (1 Tim 4, 10)
Jėzus yra visų potencialus (galimas) ir tikinčių faktinis (esamas) Gelbėtojas. Visi žmonės gali būti išgelbėti, ir visi, kurie patikės, bus išgelbėti.
Kristaus Nuotaka yra „šviesi kaip saulė” pristatydama Kristų, kaip Gelbėtoją. Jis yra vienintelis Gelbėtojas, saugantis Gelbėtojas, ir Gelbėtojas, kuris numirė už visus.
„Bet matome Tą, trumpam laikui padarytą žemesnį už angelus – Jėzų, už mirties kentėjimus apvainikuotą šlove ir garbe. Reikėjo, kad Dievo malone už kiekvieną Jis paragautų mirties.” (Hbr 2, 9)
(tęsinys) Kristaus Nuotaka nuostabi savo galia
