Optimistinis žvilgsnis

„Kas yra toji, kuri pasirodo lyg ryto aušra?” (Gg 6, 10). Ši eilutė apibūdina žmogų, žvelgiantį į priekį, o ne atgal. Lukas kalba apie žmogų, kuris turi teigiamą nusistatymą. Šis vyras išreiškė norą sekti Viešpačiu, bet nebuvo visiškai įsipareigojęs. Jis norėjo žvalgytis atgal, kad matytų ką palieka:

„Dar vienas tarė: „Aš seksiu paskui Tave, Viešpatie, bet leisk man pirmiau atsisveikinti su savo namiškiais". Jėzus tam atsakė: „Nė vienas, kuris uždeda ranką ant arklo ir žvalgosi atgal, netinka Dievo karalystei.” (Lk 9, 61-62)

Jėzus pasakė, kad toksai žmogus netinka Dievo karalystei. Juk asmuo, kuris žvalgosi atgal, tikėtina grįš atgal. Tokia buvo Loto žmonos problema. Ji žvalgėsi atgal, išreikšdama norą grįžti, bet Dievas neleido. Ji pavirto druskos stulpu. „Prisiminkite Loto žmoną!” (Lk 17, 32). Nei vienas negali sekti paskui kitą,  nežiūrėdamas į tą, kuriuo seka. Jei jis stengsis eiti į priekį žvalgydamasis atgal, greitai  pames iš akių tą, kuriuo seka, pames savo kelią ir suklups. Jėzus pasakė: „Teišsižada pats savęs, teneša kasdien savo kryžių ir teseka manimi” (Lk 9, 23).

Atidžiai pažvelkime į šias eilutes:

„Todėl ir mes, tokio didelio debesies liudytojų apsupti, nusimeskime visus apsunkinimus bei lengvai apraizgančią nuodėmę ir ištvermingai bėkime mums paskirtose lenktynėse, žiūrėdami į mūsų tikėjimo pradininką ir atbaigėją Jėzų. Jis vietoj sau priderančio džiaugsmo, nepaisydamas gėdos, iškentėjo kryžių ir atsisėdo Dievo sosto dešinėje.” (Hbr 12, 1-2)

„Žiūrėdami į ...  Jėzų” (Hbr 12, 2) esame skatinami palikti nuodėmę bei kitus trukdymus, ir bėgti krikščioniškose lenktynėse. „Mums paskirtose lenktynėse” (Hbr 12, 1), kurios parodo, kad reikia žvelgti į priekį optimistiškai. Jėzus sugebėjo ištverti kryžiaus kančias ir išlaikyti optimistinį požiūrį. Jo bažnyčia gali padaryti tą patį. Ji gali bėgti sunkiose lenktynėse „žiūrėdami į ...  Jėzų” (Hbr 12, 2). Ji gali įveikti išbandymus ir išlikti optimistiška.

Paulius kalba apie žiūrėjimą į priekį. Jis atvirai prisipažįsta, kad nėra tobulas, nėra išnaudojęs visų savo galimybių. Jis pasakė:

„Nesakau, kad jau esu šitai gavęs ar tapęs tobulas, bet vejuosi, norėdamas pagauti, nes jau esu Kristaus Jėzaus pagautas.Broliai, aš nemanau, kad jau būčiau tai pasiekęs. Tik viena tikra: pamiršdamas, kas už manęs, ir siekdamas to, kas priešakyje, veržiuosi į tikslą aukštybėse, siekiu apdovanojimo už Dievo pašaukimą Kristuje Jėzuje.” (Fil 3, 12-14)

Toks optimistinis požiūris ir teigiami veiksmai reikalauja pamiršti, „kas už manęs“ (Fil 3:13). Juk, kas atlikta vakar, nebus įskaitoma šiandien. Priešingai, gyvendami praeities sėkmėmis skatiname išdidumą, kuris kliudo ateities progresui. Kodėl gi neišpažinus praeities nuodėmių, nepalikus, nepamiršus jų ir nesutelkus visų jėgų į tai, „kas priešakyje...” (Fil 3, 13). Juk Kristaus Nuotaka apibūdinama kaip „toji, kuri pasirodo lyg ryto aušra” (Gg 6, 10).

Kadangi jos teigiamas požiūris yra kaip rytas, akivaizdu, kad tai siejasi su šviesa. Ji yra kaip rytas, naujos dienos aušra. Kokia palaiminta yra ryto šviesa! Ryto šviesa yra brangi, kadangi ji pasirodo, esanti kupina dienos šviesos, kuria galime sekti. Ji yra brangi, kadangi ryškėja dienai slenkant pirmyn. „Teisiųjų takas yra kaip skaisti šviesa, kuri šviečia vis ryškiau iki tobulos dienos” (Pat 4, 18). Bažnyčia turėtų išnaudoti kiekvieną biblinį būdą, skleisdama savo šviesą. Dar daugiau, ryto šviesa yra brangi, kadangi ji gaivi ir sveika, ji yra nauja pradžia, suteikianti galimybę niekuomet nepatirti to, kas buvo. Ir visų nuostabiausia, ryto šviesa yra brangi todėl, kadangi ji pašalina tamsą. Kai aušra brėkšta rytuose, tamsa traukiasi. Tamsa negali atsilaikyti šviesos akivaizdoje. Kai Kristaus Nuotaka leidžia savo šviesai spindėti, tuomet ji išsklaido baimės, abejonių, nepatikimumo ir nuodėmės tamsą. Jos spindinti šviesa parodo kelią į Kristų, ramybę ir pasitenkinimą.

Jėzus pasakė savo bažnyčiai: „Jūs esate pasaulio šviesa. Neįmanoma nuslėpti miesto, pastatyto ant kalno” (Mt 5, 14). Prieš daugelį metų, kai gyvenome pietų Arkanzase, mūsų šeima dažnai keliaudavo į Little Rock miestą aplankyti savo giminaičių. Keliaujant naktį, mūsų vaikai laukdavo kada pasieksime paskutinę kalvą, kad pamatytų miestą beauštant. Neįmanoma praleisti tokio reginio – didžiulis, gerai apšviestas miestas, išskirtinėje vietovėje. Taip pat ir bažnyčia turėtų būti kaip miestas ant kalno, skleidžiantis šviesą pasauliui. Atlikdama savo pareigas, ji negali likti paslėpta. Kiekvienas bažnyčios narys turi atlikti savo pareigą: „Taip tešviečia ir jūsų šviesa žmonių akivaizdoje, kad jie matytų jūsų gerus darbus ir šlovintų jūsų Tėvą, kuris danguje" (Mt 5, 16).

Galimybes matantis žvilgsnis

Bažnyčia turi pagrindą būti ne tik optimistiška, bet ir suteikianti galimybes tarnauti Kristui, tarnaujant kitiems. Jo bažnyčia yra atsakinga už kiekvienos galimybės išnaudojimą.

Kristus – geriausias pavyzdys. Jo susitikimas su moterimi yra geras klasikinis pavyzdys, kaip išnaudoti galimybę, tarnaujant Dievo Žodžiu. Eidamas per Samariją Jėzus sutiko moterį, kuri atėjo prie Jokūbo šulinio pasisemti vandens. Jis kalbėjo su ja apie vandenį ir sumaniai nukreipė dėmesį į jos asmeninį poreikį, kad jai reikia gyvenimo vandens. Moteris atsiliepė į Jo žodžius, paliko savo vandens asotį ir nubėgo atgal į miestą, kad leistų savo šviesai sklisti, pasakojant kitiems apie Kristų.

Iš kitos pusės, mokiniai, pasirūpinę maistu, grįždami kalbėjosi apie javų pasėlius. Jie tai pat kalbėjosi apie artėjančią javų pjūtį. Jiems prisiartinus prie Jėzaus, Jis atkreipė jų dėmesį į daug didesnę pjūtį. Jėzaus žodžiai jiems buvo nesuprantami.

„Argi jūs nesakote: 'Dar keturi mėnesiai, ir ateis pjūtis'? Štai sakau jums: pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus - jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai.” (Jn 4, 35)

Ar mokiniai pamiršo, kad jie turi būti žmonių žvejais? Jei taip, tikriausiai Jėzus priminė jų atsakomybę. Dabar jie geriau supras Jo norą keliauti per Samariją. Kodėl Jėzui reikėjo eiti per Samariją? Jis neieškojo lengvesnio kelio, kelionė per Samariją buvo ilgesnė ir sunkesnė, nei per Jerichą ar Jordano upės slėnį. Būtinybė buvo ne socialinė, kadangi tarp žydų ir samariečių tvyrojo priešiškumas. Galimas dalykas, kad kelias nors ir buvo ilgesnis, bet ramesnis už Judėjos apylinkes ir atokesnis nuo fariziejų išpuolių. Nors ir žinome keletą priežasčių, dėl kurių Jis ėjo tuo keliu, bet svarbiausia priežastis buvo ta, kad Jėzus ieškojo galimybių patarnauti kitų žmonių poreikiams.

Galimybių papasakoti, pagerinti ar kitaip sustiprinti žmonių gyvenimus galime rasti visur. Kartais privalome išsukti iš savo kelio, kad išnaudotume šias galimybes. Rezultatas yra vertas pastangų.

Galimybė – kiekvienas tikintysis. Mes galime rasti galimybių dirbdami Viešpaties darbą, tiesiog žvelgiant į save. Kiekvienas tikintysis turi energijos, kurią gali nukreipti į pozityvų darbą. Daugelis ne ten nukreipia savo energiją, kuri yra švaistoma atlikti nesvarbioms užduotims, kai kurios iš jų yra žalingos krikščioniškam gyvenimui. Ši energija gali būti nukreipta kita kryptimi ir panaudota geram darbui ar tarnystei bažnyčioje atlikti.

Daugelis bažnyčios narių turi sugebėjimų, kurių dar nėra pilnai išvystę. Kiekvienas narys gerai darytų, jei tobulintų turimus sugebėjimus. Geri giedotojai, galėtų toliau dirbti ir mokytis, kad taptų geresniais giedotojais. Pamokslautojai galėtų tapti dar geresniais pamokslautojais. Mokytojai galėtų lavinti savo sugebėjimus ir tokiu būdu taptų labiau efektingais mokytojais. Tie, kurie lanko, galėtų melstis, studijuoti ir organizuoti savo darbą taip, kad lankymai taptų vaisingesni. Bažnyčios nariai, kurie nieko nedaro, galėtų atrasti galimybes savyje. Nežinomo autoriaus žodžiai:

Geras,

Geresnis,

Geriausias.

Niekuomet nepailsk,

Kol tavo geras nebus geresnis,

Ir tavo geresnis nebus geriausias.

Kol tikintysis yra geriausias, koks tik gali būti, jis vis dar yra laukas, boluojantis pjūties metu; jis yra galimybė, kuri gali būti išnaudota. Kiekvienas krikščionis gali pažvelgti į savo gyvenimą ir atrasti galimybes – nuimti Dievui derlių. Ką jūs darote, kad taptumėte labiau veiksmingi Viešpaties darbe?

Galimybė – šeimos nariai. Dauguma bažnyčios narių turi galimybę patarnauti savo šeimos nariams. Dažnai šeimose būna pražuvusių žmonių, kuriuos galima būtų pasiekti Evangelijos dėka. Kas gali būti geresnis liudytojas, nei tos pačios šeimos narys? Kartais bažnyčios nariai išreiškia nuoširdų susirūpinimą aplinkiniais žmonėmis, bet nemato galimybių liudyti tiesiog savo namuose. Žinoma yra svarbu rūpintis pasaulio tautų sielomis, tačiau taipogi svarbu rūpintis sielomis ir savo pačių šeimose.

Galbūt jūsų šeimose yra išgelbėtų žmonių, kurie reguliariai netarnauja Dievui. Jie yra galimybės. Įtraukite juos į tarnavimą Dievui per Jo bažnyčią. Andriejus, vienas pirmųjų bažnyčios narių, atvedė savo brolį pas Kristų. Jo brolis jau buvo išgelbėtas, bet jam reikėjo tapti Kristaus pasekėju. Atidžiai pažvelkite, ką Biblija sako apie šį įvykį:

„Vienas iš tų dviejų, kurie girdėjo Jono žodžius ir nusekė paskui Jėzų, buvo Simono Petro brolis Andriejus. Jis pirmiausia susiieškojo savo brolį Simoną ir jam pranešė: „Radome Mesiją!" (išvertus tai reiškia: „Kristų"). Ir nusivedė jį pas Jėzų. Jėzus pažvelgė į jį ir tarė: „Tu esi Simonas, Jonos sūnus, o vadinsies Kefas" (išvertus tai reiškia: „Akmuo").” (Jn 1, 40-42)

Andriejus ieškojo galimybės įtraukti savo brolį, ir išnaudojęs tą galimybę, atvedė brolį pas Jėzų. Nors Andriejus niekuomet ypatingai neišgarsėjo, jo brolis, Simonas Petras, tapo ryškia Naujojo Testamento figūra. Argi nebūtų nuostabu, jei jūsų atvestas brolis, sesuo, dėdė, teta, dukterėčia ar sūnėnas tarnautų Viešpačiui, ir jūs matytumėte juos atliekant didelius darbus Dievo garbei?  Išnaudodamas galimybes ir atvesdamas šeimos narius pas Jėzų, krikščionis net neįsivaizduoja visų dėl to kilsiančių palaiminimų. Jūsų šeimos narių gyvenimuose gali įvykti didelių dalykų, jeigu įtrauksite juos į tarnavimą Šeiminkui. Pagalvokite apie tuos, kuriuos pažįstate ar esate girdėję apie juos, kurie darė didžius dalykus Dievo garbei. Ar jūs suvokiate, kad asmuo gali būti įtrauktas į tarnavimą Dievui kito asmens pastangų dėka? Jūs galite būti tas asmuo, kuris įtrauks į Viešpaties darbą kitą  mokytoją, giedotoją ar pamokslautoją. Jūs net neįsivaizduojate, kokią toli siekiančią įtaką galite padaryti, įtraukdami nors vieną žmogų.

Galimybė – jauni žmonės. Tie, kurie užima pozicijas, galinčias teigiamai įtakoti jaunų žmonių gyvenimus, turi išnaudoti suteiktas galimybes. Gera sėkla, pasėta tarp senų žmonių, turi nedaug laiko, kad duotų vaisius. Gera sėkla, pasėta tarp jaunų žmonių, vis dėlto turi daug daugiau metų vaisiams subrandinti. Niekas nedrįsta ignoruoti tarnystės pagyvenusiems žmonėms, todėl kažkas turėtų išnaudoti galimybes patariant, nukreipiant bei padrąsinant jaunus žmones. Bažnyčios ateitis yra stipriai įtakojama jos požiūrio į galimybes, siekiant jaunų žmonių. Timotiejus, būdamas jaunuoliu, buvo paveiktas Evangelijos jėga ir tapo didžiu Dievo darbininku:

„Tu nuo vaikystės žinai šventuosius Raštus, galinčius tave pamokyti išgelbėjimui per tikėjimą, kuris yra Kristuje Jėzuje.” (II Tim 3, 15)

Kas žino, kuo galėtų tapti jaunas žmogus, jei jis turėtų bažnyčioje draugą, kuris žvelgtų į jį kaip į galimybę tarnauti Dievui? Ar jūs pažįstate jauną žmogų? Tuomet prieš jūsų akis galimybė – laukas, kuris boluoja pjūčiai. Ar jūs esate jaunas žmogus? Tuomet ši Dievo žinia yra skirta jums:

„Prisimink savo Kūrėją jaunystėje, nelauk, kol ateis piktos dienos ir metai, apie kuriuos sakysi: „Man jie nepatinka".” (Ekl 12, 1)

Galimybė – visas pasaulis. Jėzus pasakė: „Dirva – tai pasaulis” (Mt 13, 38). Kokia milžiniška galimybė! Bažnyčios nariai, mes turime ieškoti galimybių tobulėti, įtakoti savo šeimas ir įtraukti kiekvieną pažįstamą jauną žmogų bei vyresnio amžiaus miestelėną. Bet ir to nepakanka, mes turime žvelgti į visą pasaulį, kaip į didžiulę galimybę tarnauti Dievui. Pagaliau Kristaus Nuotakai pavesta mokyti visas tautas (Mt 28, 19). Jai įsakyta: „Eikite į visą pasaulį ir skelbkite Evangeliją visai kūrinijai” (Mk 16, 15). Jai suteikta galimybė ir atsakomybė liudyti Kristų iki pat žemės pakraščių (Apd 1, 8).

Kristaus žodžiai, skirti Jo pirmiesiems mokiniams, vis dar yra gyvi bei veiksmingi ir šių dienų mokiniams: „Pakelkite akis ir pažiūrėkite į laukus – jie jau boluoja ir prinokę pjūčiai“ (Jn 4, 35). Apaštalas Paulius sakė taip: „Mat man yra atvertos plačios durys“ (I Kor 16, 9).

Nuostabi Kristaus Nuotaka ieško laukų, kurie boluoja pjūčiai. Kokia puiki galimybė!

Laukiantis žvilgsnis

Kristaus bažnyčia ne tik optimistiškai žvelgia į jai suteiktas galimybes, bet taipogi su laukimu žvelgia į nuostabius ateities įvykius.

Ji laukia Kristaus atėjimo. Savo atėjimo dieną Jėzus nužengs ir pasirodys debesyse. Jis pašauks Savo šventuosius, Savo brangakmenius būti kartu su Juo. Ir visi, kurie buvo atpirkti Jo krauju, išgelbėti per Jo malonę, gimę iš naujo dėka Jo Dvasios, susitiks su Juo ore ir pasiliks su Juo amžiams. Biblijoje yra užrašytas šis palaimintas įvykis:

„Nes pats Viešpats nužengs iš dangaus, nuskambėjus paliepimui, arkangelo balsui ir Dievo trimitui, ir mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia, paskui mes, gyvieji, išlikusieji, kartu su jais būsime pagauti į debesis susitikti su Viešpačiu ore ir taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais.” (I Tes 4, 16-18)

Yra keletas svarbių dalykų, kurie įvyks ore Jėzui sugrįštant. Pirmas dalykas – Viešpats ateis asmeniškai. Nėra jokių užuominų, kad Jis ateis per įgaliotinį ar atsiųs pasiuntinį. Viešpats ateis asmeniškai. Dar daugiau, Jo atėjimas bus nusileidimas. Kol Jis nenusileis, šventieji nepakils. Jis nusileis iš dangaus, kur dabar tarnauja Užtarėju tarp Dievo ir žmogaus. Be to, Jo atėjimas bus lydimas šūksniais, arkangelų balsais ir Dievo trimito garsais. Yra visiškai aišku, jog Kristui sugrįštant, debesys laikys Jo Asmenį ore, kuriame tvyros nuostabūs, Jį lydintys garsai.

Tai pat yra aišku, kad ir žemėje vyks labai svarbūs dalykai. Tuo metu bus dviejų rūšių išgelbėti žmonės: mirę Kristuje ir tie, kurie išliko gyvi. Raštas sako: „mirusieji Kristuje prisikels pirmiausia” (I Tes 4, 16). Dabar tikriausiai sugluminsiu kai kuriuos Biblijos tyrinėtojus. Ar mirusieji Kristuje susitiks su Jėzumi ore pirmiau, nei gyvieji šventieji.? Ne. Mirusiųjų Kristuje kūnai laukia prisikėlimo kapuose, nesvarbu ar tie kapai yra žemėje, jūroje, ar jie išsklaidyti vėjo. Prieš susitikdami su Jėzumi ore, mirusių šventųjų kūnai prisikels iš kapų, išpildydami biblinę tvarką. Tuomet visi išgelbėtieji, įskaitant ir tuos, kurie prisikėlė iš mirties, ir tuos, kurie gyvi išliko, pakils į orą susitikti su Jėzumi. Visa tai įvyks „staiga, viena akimirka„ (I Kor 15, 52). Nebus taip, kad vieni pakils anksčiau už kitus, ar pakils vėliau, nei kiti todėl, kad priklausė vienai ar kitai išgelbėtų žmonių kategorijai. Visi tikintieji, gyvieji ir mirusieji, Jo atėjimo metu „kartu...  būsime pagauti” (I Tes 4, 17). Tikintieji sutiks Jėzų visi kartu. Šį kartą visi tikintieji bus drauge, nors to niekada nebuvo anksčiau. Koks metas artėja?! Tik įsivaizduokite, Mozė išeis iš savo nežinomo kapo, ir Timotiejus prisikels iš savojo. Tuomet jie kartu pakils į debesis, kad susitiktų su Jėzumi ore. Adomas ir Ieva prisikels, ir plasnos drauge su Akvilu bei Priscile. Įsivaizduokite, Jonas Krikštytojas prisikels su galva ant pečių, ir apaštalas Jonas bus pakeltas kartu su juo. Vaikai, tėvai ir seneliai, visi kartu, susitiks su Jėzumi ore. Kokia diena?! Nuo tada mes, šventieji, „taip visuomet pasiliksime su Viešpačiu. Todėl guoskite vieni kitus šiais žodžiais” (I Tes 4, 17-18).

Ji laukia Avinėlio vestuvių. Nuostabi Kristaus Nuotaka laukia Avinėlio vestuvių. Apaštalas Jonas pranašauja apie vestuves ir apibūdina Nuotaką:

„Ir išgirdau gausios minios balsą, lyg daugybės vandenų šniokštimą ar galingų griaustinių dundėjimą, sakantį: „Aleliuja! Užviešpatavo Viešpats Dievas, Visagalis. Džiūgaukime ir linksminkimės, ir duokime Jam šlovę! Nes atėjo Avinėlio vestuvės ir Jo nuotaka pasiruošė". Jai buvo duota apsirengti spindinčia, tyra drobe, o ta drobė – tai šventųjų teisūs darbai. Ir angelas sako man: „Rašyk: 'Palaiminti, kurie pakviesti į Avinėlio vestuvių pokylį' ". Jis pridūrė: „Šie žodžiai yra tikri Dievo žodžiai!” (Apr 19, 6-9)

Pateikdamas šio reikšmingo įvykio apžvalgą, Jonas apibūdina balsą, kuris bus girdimas ateityje. Jis sako, jog tai bus gausios minios balsas, lyg daugybės vandenų šniokštimas, lyg galingų griaustinių dundėjimas. Matyt, Dievas norėjo, kad pranešimas apie vestuves būtų stulbinantis, įkvepiantis bei nesunkiai girdimas. Balsas prasideda garbinimu bei skelbimu apie Visagalio Dievo viešpatavimą. Vėliau balsas kviečia Dievo žmones džiaugtis ir garbinti Jaunikį. Šis stulbinantis balsas galingai skambės pranešdamas: „atėjo Avinėlio vestuvės” (Apr 19, 7).

Atėjus Avinėlio vestuvių metui, nuotaka turi būti pasiruošusi (Apr 19, 7). Nepasiruošę šiam įvykiui tikintieji, negalės laikyti save vertais vedybinių saitų. Nepasiruošimas Avinėlio vestuvėms  nepaveiks žmogaus išgelbėjimo, tačiau užkirs jam kelią į palaimintus bei neprilygstamus ryšius tarp nuotakos ir jos jaunikio. Žmogus gali pažinoti Viešpatį, kaip Gelbėtoją ir Draugą, tačiau neturėti su Juo gilesnių santykių, kaip su Jaunikiu.  Jo Nuotaka turi paruošti save; nepriklausantys Jo Nuotakai, savęs neparuošė.

Jo Nuotaka pasiruoš vestuvėms, Ji apsirengs gražiais drabužiais. Jos drabužiai yra spindinti ir tyra drobė – „tai šventųjų teisūs darbai” (Apr 19, 8). Frazė „teisūs darbai” pateikta daugiskaitoje. Tai nurodo į Kristaus Nuotakos teisius veiksmus ar poelgius. Mes galime daryti išvadą – sielos išgelbėjimas gaunamas „ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų” (Tit 3, 5), tačiau vedybiniai saitai aiškiai reikalauja, kad tikintieji paruoštų save dėka teisių poelgių ir veiksmų. Tai yra krikštas, bažnyčios narystė, meilė Viešpačiui bei nuoširdus dalyvavimas, vykdant pavedimą, duotą Jo bažnyčioms. Kokia palaiminta garbė – būti pakviestam į Avinėlio vestuvių pokylį (Apr 19, 9).

Ji laukia šlovingos ateities. Nuostabi Kristaus nuotaka laukia šlovingos ateities naujoje Jeruzalėje. Avinėlio vestuvės nėra vedybinių santykių tarp Kristaus ir Jo bažnyčios pabaiga . Šie santykiai tęsis „amžių amžiais” (Ef 3, 21). Įžengus amžinybės karalystėn, kur laiko daugiau nebebus, gražioji Kristaus Nuotaka – bažnyčia apsigyvens su Juo naujoje Jeruzalėje. Apreiškimų knygos dvidešimt pirmas ir dvidešimt antras skyriai plačiau apibūdina šventąjį miestą – amžiną Nuotakos buvimo vietą. Jei kyla nors menkiausia abejonė, kad šis miestas bus Kristaus bažnyčios namais, šios dvi eilutės išsklaidys ją:

„Tada prie manęs priėjo vienas iš septynių angelų, turėjusių septynis dubenis, pilnus septynių paskutinių negandų, ir pasakė man: „Eikš, aš tau parodysiu nuotaką, Avinėlio sužadėtinę". Ir jis nunešė mane dvasioje ant didelio ir aukšto kalno, ir parodė man miestą, šventąją Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus nuo Dievo.” (Apr 21, 9-10)

Tiesa, kad visi išgelbėti žmonės, netgi ir tie, kurie nebus pasiruošę vedybiniams santykiams, gaus didžiulę naudą iš naujosios Jezuzalės. Išgelbėti žmonės vaikščios jos šviesoje. Gyvybės medis bus naudingas visoms išgelbėtoms tautoms; jo lapai skirti tautoms gydyti. Visi išgelbėti žmonės turės priėjimą prie medžio, vartai nebus uždaromi. Visiems išgelbėtiems žmonėms bus leista įeiti bei išeiti ir ganyklą sau rasti (Jn 10, 9), tačiau tik bažnyčia ten gyvens. Miestas bus jos namai. Angelas, kalbėjęs Jonui, žadėjo parodyti jam Nuotaką – Avinėlio žmoną. Jei mes išsiaiškinsime, ką angelas parodė Jonui, tuomet tikrai galėsime atpažinti Kristaus Nuotaką. Štai ką angelas parodė Jonui:

„Ir parodė man miestą, šventąją Jeruzalę, nusileidžiančią iš dangaus nuo Dievo.” (Apr 21, 10)

Naujoji Jeruzalė yra ta vieta apie kurią Jėzus kalbėjo, sakydamas Savo bažnyčiai: „Einu jums vietos paruošti“ (Jn 14, 3). Tėvo namuose yra daug buveinių, vietų, skirtų visiems Dievo vaikams gyventi. Tačiau susituokę su Kristumi bažnyčioje – Nuotakoje turės ypatingą vietą, Jaunikio paruoštą Savo Nuotakai. Ši vieta yra šventasis miestas, naujoji Jeruzalė. Koks palaiminimas to laukti?!

(tęsinys) Kristaus Nuotaka nuostabi savo grožiu