Bažnyčios tęstinumą pažadėjo Jėzus Kristus
Jėzus Kristus pažadėjo nepaliaujamą Savo bažnyčių tęstinumą iki pat pasaulio pabaigos: „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen" (Mt 28, 20). Jis įgaliojo pirmąją bažnyčią ir suteikė jai autoritetą skelbti Evangeliją, krikštyti tikinčiuosius ir mokyti bažnyčios narius. Didžiajame Pavedime Viešpats taip pat suteikė Savo bažnyčiai autoritetą siųsti misionierius į visas tautas, kad pakartotų naujų Jėzaus Kristaus bažnyčių kūrimo procesą. Jėzus įkūrė pirmąją bažnyčią, ir kiekviena bažnyčia gali įkurti (gimdyti) kitas bažnyčias. Iš Jeruzalės bažnyčios kilo Antiochijos bažnyčia. Antiochijos bažnyčia siuntė savo misionierius Paulių ir Barnabą, kurie įkūrė daugybę Naujojo Testamento bažnyčių tuometinėje Romos imperijoje.
Jėzus Kristus pažadėjo ir istorija atskleidė nenutrūkstamą liniją Naujojo Testamento bažnyčių, kurios gyvavo nuo Kristaus laikų iki mūsų dienų ir buvo ištikimos Jam. Jos išlaikė Evangelijos tiesą ir savo autoriteto, krikšto, doktrinos bei praktikavimo identiškumą. Šios bažnyčios veikė Jėzaus Kristaus autoritetu, kadangi jos kilo iš bažnyčios, kurią Jis Pats įsteigė Savo asmeninio tarnavimo žemėje metu.
Beveik du tūkstančius metų šios bažnyčios buvo persekiojamos, išjuokiamos ir nekenčiamos pasaulio bei klaidingų religijų, tačiau liko ištikimos ir išlaikė savo tapatumą su Jėzumi Kristumi. Jėzus pažadėjo ir tai, sakydamas: „...ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės” (Mt 16, 18). Jėzus yra Uola, Pamatas ir Autoritetas, ant kurio statoma kiekviena bažnyčia (Ef 3, 19-21). Jėzus pastatė pirmąją bažnyčią ant tos Uolos ir tebestato ant Jos Savo bažnyčias šiandien.
Daktaras L.L. Clover detaliau paaiškina šį pažadą: „Jėzus sako: „...ir pragaro vartai jos nenugalės” ir „Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen". Jei šie teiginiai ką nors reiškia, tuomet bažnyčia negalėjo liautis egzistavusi nei vienai sekundės daleliai. Jei bažnyčia būtų liovusi egzistuoti bent vienai sekundei, šiandien mes neturėtume bažnyčios. Jei visi pasaulio žmonės būtų sunaikinti, niekada nebūtų kito žmogaus, nebent Dievas sukurtų naują. Ta pati tiesa tinka bažnyčiai. Nei vienas žmogus neturi ir niekada neturėjo autoriteto įkurti bažnyčią” (7).
Jėzus įsteigė pirmąją bažnyčią. Ir Jis suteikė Savo autoritetą vien tik bažnyčioms pradėti kitas bažnyčias. Per šį procesą Jėzus tęsia Savo bažnyčių statymą bei steigimą. Naujojo Testamento bažnyčios neturi žmogiškojo steigėjo. Jų istorija veda atgal pas Jėzų Kristų, kuris yra bažnyčios Steigėjas ir Galva.
Bažnyčios tęstinumą patvirtino istorija
Istorija patvirtina bažnyčių tęstinumą. Naujojo Testamento bažnyčios sutinkamos ir atpažįstamos kiekviename šimtmetyje po Kristaus. Jos neturi žmogiškojo steigėjo. Katalikų bažnyčia buvo pradėta 313 m. po Kr. Romos imperatoriaus Konstantino autoritetu. Katalikų bažnyčia įkurta, remiantis atgimimo per krikštą doktrina – išgelbėjimas per krikštą ir darbus. Naujojo Testamento bažnyčios nepripažino Katalikybės ir nebendravo su tais, kurie skelbė atgimimą per krikštą. Jėzaus Kristaus bažnyčios niekada nepriimdavo tokių bažnyčių krikšto, todėl „perkrikštydavo” tuos, kurie ateidavo iš klaidingų bažnyčių. Jos buvo ištikimos Evangelijos tiesai ir bibliniam krikštui.
Šios ankstyvojo periodo bažnyčios, kurios egzistavo iki atsirandant Katalikų bažnyčiai, buvo vadinamos skirtingais vardais – Montanistai, Novatistai ir Donatistai, tačiau nepaisant to, jos išlaikė krikšto ir doktrinos identiškumą.
Jėzaus Kristaus bažnyčios augo ir dauginosi prieš bei po Katalikų bažnyčios atsiradimo ir paskelbimo valstybine Romos imperijos religija. Bažnyčios buvo kuriamos ir likdavo ištikimos tikėjimui, išlaikydamos savo autoriteto, krikšto bei doktrinos tapatumą. Naujojo Testamento bažnyčios buvo įkurtos Afrikoje, Europoje, Armėnijoje ir Mažojoje Azijoje. Jos buvo žinomos skirtingais vardais – Paulikiečiai, Bogomilai, Katarai, Albigiečiai, Petrobusiečiai, Henrikiečiai, Valdiečiai, Anabaptistai ir Baptistai, tai tik keletas vardų. Jos išliko identiškos ir krikštydavo iš naujo kiekvieną, kuris ateidavo iš kito tikėjimo. Todėl ir buvo vadinamos Anabaptistų bažnyčiomis.
Bažnyčios istorija patvirtina, kad Jėzaus Kristaus bažnyčios buvo anksčiau nei Katalikų bažnyčia ir taip pat egzistavo iki Protestantų Reformacijos, kurios pradžia daugelio istorikų datuojama 1517 m. spalio 31 d., kuomet Martynas Liuteris prikalė savo 95 tezes prie bažnyčios rūmų durų Vitenburgo mieste, Vokietijoje. Vėlesniais metais Katalikų bažnyčios skilimas tęsėsi, kūrėsi naujos Protestantų bažnyčios ar denominacijos – Liuteronai, Metodistai, Presbiterionai, Anglikonai ir t.t. Visos šios bažnyčios turi du bendrus bruožus: 1) visos jos kilo iš Katalikų bažnyčios; ir 2) visas jas įsteigė žmonės – Liuteris, Kalvinas, Veslis ir Karalius Henrikas VIII.
Tikri Baptistai nėra Protestantai. Tikri Baptistai yra istoriškai siejami su Jėzaus Kristaus bažnyčiomis dėl jų autoriteto, krikšto ir doktrinos identiškumo. Vardas „Baptistai“ yra istoriškai siejamas su Anabaptistų tikėjimu ir praktika, ypač ryšiumi su krikštu, kuris nepaliaujamai tęsiamas nuo Paties Jėzaus Kristaus laikų.
Čikagos „Ashburn” baptistų bažnyčios pastorius Vernon Charles Lyons savo buklete „Kodėl Baptistai nėra Protestantai” rašo: „Protestantai yra datuojami nuo šešioliktojo amžiaus. Jie yra Liuteronai, Reformatai ir kiti, kurie anksčiau buvo Romos Katalikai, bet vėliau, palikę Romos Katalikų tikėjimą, įkūrė savo pačių denominacijas. Baptistai niekada nepaliko Katalikų Bažnyčios, kaip Liuteris, Kalvinas ar Cvinglis. Jie niekada nepaliko, kadangi niekada nepriklausė jai. Jie nepradėjo savo egzistavimo Reformacijos metu, kadangi egzistavo šimtus metų iki Reformacijos” (9).
Tikri Baptistai neturi žmogiškojo steigėjo. Jėzus Kristus yra jų Įsteigėjas. Devynioliktojo amžiaus britų pastorius ir pamokslautojas Charles Spurgeon teigė: „Mes tikime, kad Baptistai yra tikrieji krikščionys. Mes nepradėjome savo egzistavimo Reformacijos metu, mes buvome reformatoriais dar prieš gimstant Liuteriui ar Kalvinui. Mes neišėjome iš Katalikų bažnyčios, nes niekada nebuvome joje, tačiau turime nenutrūkstamą grandinę, siekiančią pačius apaštalus. Mes visuomet egzistavome nuo pat Kristaus laikų, ir mūsų principai, kartais paslėpti ar pamiršti, kaip ir upė, galinti kurį laiką tekėti po žeme, visada išlaikė šventą ir nuoširdų atsidavimą. Persekiojo Katalikai ir beveik kiekviena Protestantų atšaka, tačiau niekada neegzistavo Baptistų valdymo principų, kurie persekiotų kitus; taip pat aš tikiu, kad nei vienas Baptistas niekada nelaikė, kad yra teisinga kitų sąžines pavesti kitų kontrolei” (10).
Tęsinys: Išvada: Naujojo Testamento bažnyčios doktrinos svarba
