Baptistų bažnyčia

3. JĖZAUS KRISTAUS BAŽNYČIŲ TAPATUMAS
 

Tikrosios Jėzaus Kristaus bažnyčios nuo pat Jo asmeninio tarnavimo žemėje laikų, per visą istoriją ir ligi pat šių dienų, išlaikė tas pačias, bendras savybes ir atpažinimo požymius. Naujojo Testamento bažnyčios nėra atpažįstamos vien tiktai pagal jų pavadinimą, bet pagal jų autoritetą, krikštą, doktriną ir praktikavimą.

Pavyzdžiui, tam tikra baptistų bažnyčia gali būti ar nebūti bibline Jėzaus Kristaus bažnyčia. Bažnyčia gali išlaikyti „Baptistų” vardą, bet prarasti Naujojo Testamento bažnyčios požymius. Ir iš kitos pusės, šiandien daugelis baptistų bažnyčių pasaulyje turi visus Naujojo Testamento bažnyčios atpažinimo požymius.

Istorijos eigoje Jėzaus Kristaus bažnyčios turėjo daug skirtingų vardų – „krikščionys” (Apd 11, 26) ir „bažnyčios” (Apd 9, 31). Čikagos „Ashburn“ baptistų bažnyčios pastorius Vernon Charles Lyon rašė: „Jos buvo Montanistai 150 m., Novatistai 240 m., Donatistai 350 m., Paulikiečiai 650 m., Albigiečiai 1022 m., Valdiečiai 1170 m., ir vardas Anabaptistai buvo žinomas dar iki Protestantų Reformacijos laikų“ (2).

Ką bendro turėjo visos šios vietinės bažnyčios ar Jėzaus Kristaus asamblėjos nuo Jo asmeninio tarnavimo žemėje laikų iki pat mūsų dienų? Vardą? Aišku, kad ne. Jos buvo vadinamos skirtingais vardais. Visos šios bažnyčios turėjo tuos pačius, bendrus atpažinimo požymius autoritete, krikšte ir doktrinoje...

Jėzaus Kristaus autoritetas / esamumas

Jėzus yra kiekvienoje Naujojo Testamento bažnyčioje, kurios Galva yra Jis Pats. Savo pirmoje bažnyčioje Jis buvo kūniškai. Bet Jis taip pat pažadėjo būti kiekvienoje Naujojo Testamento bažnyčioje, kuri kils iš tos pirmos bažnyčios. „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų” (Mt 18, 20). Jo „vardu” reiškia Jo autoritetu. Jo autoritetas yra patvirtinamas Jo esamumu – „ten ir Aš esu tarp jų”.

Jėzus Kristus įsteigė Savo bažnyčią, palaimino ją Savo esamumu ir suteikė jai autoritetą skelbti Evangeliją, krikštyti ir mokyti visas tautas (Mt 28, 18-20). Jis pažadėjo savo autoritetą ir esamumą kiekvienai kitai Naujojo Testamento bažnyčiai, kuri kils iš tos pirmosios bažnyčios: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen" (Mt 28, 20). Pirmoji Jeruzalės bažnyčia daugiau nebeegzistuoja, taigi kaip šis pažadas gali išsipildyti? Atsakymas labai paprastas. Šis pažadas buvo ir yra įvykdomas per kiekvieną vietinę Naujojo Testamento bažnyčią žemėje, kuri kilo iš tos pirmosios bažnyčios. Vien tiktai šios Naujojo Testamento bažnyčios turi Jo esamumą ir autoritetą vykdyti Jo tarnavimą žemėje, kol Jis sugrįš.

Vien tiktai Jėzaus Kristaus Naujojo Testamento bažnyčios gavo Jo autoritetą siųsti misionierius ir kurti kitas Naujojo Testamento bažnyčias (Apd 13, 1-4; 14, 26-27; 15, 40). Atskiri asmenys, misijų tarybos ar organizacijos neturi tokio biblinio autoriteto siųsti misionierius ar vykdyti Didįjį Pavedimą. Jėzus suteikė autoritetą tiktai Savo bažnyčioms (Ef 3, 21).

Jėzaus Kristaus įgaliotas krikštas

Jonas Krikštytojas turėjo Dievo suteiktą autoritetą krikštyti. Viešpats Jėzus Kristus, Pats asmeniškai, suteikė autoritetą krikštyti vien tiktai Savo Naujojo Testamento bažnyčioms (Mt 28, 19). Tik tikros Naujojo Testamento bažnyčios turi Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios autoritetą („vardu“) krikštyti. Jono autoritetas krikštyti liovėsi drauge su jo mirtimi. Šiandien autoritetas krikštyti išimtinai priklauso vien tik Jėzaus Kristaus bažnyčioms.

Kokie yra biblinio krikšto atpažinimo požymiai? Kas gali būti krikštijami pagal Bibliją? Kūdikiai? Suaugę? Tikintieji? Kokiu būdu jie turi būti pakrikštyti pagal Raštą? Pašlakstymu? Pylimu? Panardinimu? Kas turi autoritetą krikštyti pagal Dievo Žodį? Atskiri tikintieji? Katalikų bažnyčia? Protestantai? Krikščioniškos organizacijos?

Tikrosios Naujojo Testamento bažnyčios turi biblinį autoritetą krikštyti. Jos taip pat praktikuoja biblinį krikšto būdą, kai jos krikštija/panardina biblinį kandidatą – atgailavusį, išgelbėtą, atpirktą, tikintį Jėzumi Kristumi žmogų.

Tinkamas kandidatas – išgelbėtas žmogus

Naujojo Testamento bažnyčios krikštija vien tiktai tuos, kurie viešai išpažino savo asmeninį tikėjimą į Jėzų Kristų kaip savo Gelbėtoją ir Viešpatį. „Kurie mielai priėmė jo žodį, buvo pakrikštyti, ir tą dieną prisidėjo prie jų apie tris tūkstančius sielų” (Apd 2, 41). Etiopijos eunuchas buvo pakrikštytas po to, kai išpažino savo tikėjimą į Jėzų Kristų (Apd 8, 36; 38). Naujojo Testamento bažnyčios niekada nekrikštijo kūdikių. Biblijoje nerasite nei vieno kūdikių krikšto atvejo. Bažnyčios krikštijo vien tuos, kurie buvo pakankamai suaugę, kad galėtų girdėti, suprasti, atgailauti ir tikėti, atsiliepiant į Evangelijos žinią.

Tinkamas būdas – panardinimas į vandenį

Daktaras Albert Garner rašo: „Krikšto forma (paveikslas) yra asmens panardinimas į vandenį. Kiekvienas Naujojo Testamento krikšto pavyzdys, vartojant žodžius, išreiškiant būdą ir administruojant bažnyčiai buvo kandidato panardinimas į vandenį” (3).

Naujajame Testamente vartojamas graikų kalbos žodis „βαπτισμα”, kuris lietuviškai verčiamas „krikštas”, reiškia tik panardinimą, o ne pylimą ar pašlakstymą. Iš šio graikiško žodžio kilo baptistų bažnyčių pavadinimas. Baptistai yra krikštijančios (nardinančios) bažnyčios. Jonas Krikštytojas pažodžiui buvo Jonas Nardintojas.

Jėzus Kristus buvo pakrikštytas panardinimu, kurį atliko Jonas Krikštytojas, turintis Dievo suteiktą autoritetą krikštyti (Mt 3, 16). Pilypas, išsiųstas ir įgaliotas Jeruzalės bažnyčios, panardinimu į vandenį pakrikštijo eunuchą (Apd 8, 38-39).

Biblija aiškiai parodo, kad Naujojo Testamento bažnyčios krikštijo žmones panardinimu į vandenį, ir krikštijo vien tikinčius žmones. Tačiau yra dar vienas biblinio krikšto atpažinimo požymis, kurio daugelis nepastebi ar ignoruoja.

Tinkamas autoritetas – Naujojo Testamento bažnyčios

Didžiajame Pavedime aiškiai atskleista, kad autoritetą krikštyti Jėzus Kristus suteikė vien tiktai Naujojo Testamento bažnyčioms (Mt 28, 19). Pats Jėzus gerbė ir pripažino autoritetą krikštyti, kurį Jis suteikė pirmai Naujojo Testamento bažnyčiai. Jėzus nepakrikštijo nei vieno žmogaus. Vien Jo mokiniai, kaip iššaukta pakrikštytų tikinčiųjų asamblėja, krikštijo atsivertusius žmones: „Viešpats, sužinojęs, kad fariziejai išgirdo, jog Jo mokinių skaičius labiau auga negu Jono ir Jis gausiau krikštija (nors pats Jėzus nekrikštydavo, tik Jo mokiniai)” (Jn 4, 1-2).

Apaštalas Paulius „perkrikštijo” Efezo tikinčiuosius, kuriuos anksčiau pakrikštijo Apolas (Apd 18, 24 – 19, 6). Kodėl Paulius krikštijo juos? Kodėl jie turėjo būti „perkrikštyti”, o Apolas ne? Net jei Apolas ir buvo Jono mokinys, pakrikštytas pagal Bibliją paties Jono Krikštytojo, jis neturėjo autoriteto krikštyti kitus. Kodėl? Kadangi iki tol, kol sutiko Akvilą ir Priscilę, jis nežinojo nieko apie Naujojo Testamento bažnyčios autoritetą. Iki sutinkant juos, Apolas niekada nebuvo Naujojo Testamento bažnyčios nariu. Pakrikštijus Efezo vyrus Jėzaus Kristaus autoritetu („vardu”), kurį Jis suteikė Savo bažnyčioms, jie taip pat gavo Šventosios Dvasios jėgos, kuri nužengė ant bažnyčios Sekminių dieną (Apd 19, 5-6). Jie tapo Efezo bažnyčios nariais.

Nuo pat Kristaus laikų Naujojo Testamento bažnyčios išlaikė tyrą ir tikrą tapatumą visuose trijuose biblinio krikšto atpažinimo požymiuose. Jos niekada nesijungė su Katalikų bažnyčia. Jos visada reikalavo krikštyti panardinimu kaip tikinčiuosius ir Naujojo Testamento bažnyčios autoritetu tuos, kurie atėjo iš Katalikų bažnyčios. Naujojo Testamento bažnyčios kartais buvo vadinamos Anabaptistais, net prieš Protestantų Reformacijos laikus. Kodėl? Nes jos „perkrikštydavo” visus, atėjusius iš kitų tikėjimų. Net po Reformacijos Anabaptistų bažnyčios reikalavo „perkrikštyti” tuos, kurie atėjo iš Protestantų bažnyčių. Anabaptistų bažnyčios pripažindavo ir priimdavo tik to paties tikėjimo Naujojo Testamento bažnyčių krikštą.

Daktaras L.L. Clover pateikia išvadą: „Paprasta tiesa yra tokia: Krikštas nėra pylimas, pašlakstymas ar apsivalymo ritualas. Tai yra bažnyčios apeigos, vaizduojančios Jėzaus Kristaus mirtį, laidotuves ir prisikėlimą; todėl tai turi būti panardinimas. Taigi, tai yra atsakymas, kodėl baptistai nepriims krikšto iš jokių kitų ištakų, vien tik iš tikrų baptistų bažnyčių. Šiais dalykais Viešpaties bažnyčia turi tikėti, jų mokyti, bei juos praktikuoti” (4).

Jėzaus Kristaus doktrina

„Todėl eikite ir padarykite mano mokiniais visų tautų žmones... mokydami juos laikytis visko, ką tik esu jums įsakęs” (Mt 28, 19-20).

Apaštalas Paulius apibūdina kiekvieną Naujojo Testamento bažnyčią taip: „gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos ramstis ir pamatas” (1 Tim 3, 15). Kiekviena tikra Naujojo Testamento bažnyčia atpažįstama pagal teisingą doktriną, kurią ji moko. Doktrina, kurią Jėzus Kristus mokė Savo pirmą bažnyčią, buvo tęsiama per kiekvieną Naujojo Testamento bažnyčią visos istorijos eigoje.

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie Jėzų Kristų. „Ir neginčijamai yra didelė dievotumo paslaptis: Dievas buvo apreikštas kūne, išteisintas Dvasioje, matomas angelų, paskelbtas pagonims, įtikėtas pasaulyje ir paimtas į šlovę” (1 Tim 3, 16). „Nes yra vienas Dievas ir vienas Dievo ir žmonių Tarpininkas – žmogus Kristus Jėzus” (1 Tim 2, 5).

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie išgelbėjimą. Yra tik vienas kelias į išgelbėjimą – dėka malonės per tikėjimą Jėzumi Kristumi. Jėzus pasakė: „Aš esu kelias, tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane” (Jn 14, 6). Paulius skelbia: „Jis išgelbėjo mus ne dėl mūsų atliktų teisumo darbų, bet iš savo gailestingumo, Šventosios Dvasios atgimdančiu ir atnaujinančiu nuplovimu” (Tit 3:5). „Nes jūs esate išgelbėti malone per tikėjimą, ir tai ne iš jūsų – tai Dievo dovana, ir ne dėl darbų, kad kas nors nesigirtų” (Ef 2, 8-9).

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie krikštą ir tris jo atpažinimo požymius – tinkamą kandidatą, būdą ir autoritetą.

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie Viešpaties Vakarienę. Viešpaties Vakarienė yra atminimui skirtos apeigos, kuriose vartojama nerauginta duona ir vynmedžio vaisius, vaizduojantys Kristaus kūną ir kraują, kurį Jis paaukojo atpirkimui bei išgelbėjimui mirdamas ant kryžiaus. Viešpaties Vakarienė yra vietinės bažnyčios apeigos: „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis” (Kor 11, 26).

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie Rašto įkvėpimą: „Visas Raštas yra Dievo įkvėptas ir naudingas mokyti, barti, taisyti, auklėti teisumui” (2 Tim 3, 16). Biblija yra įkvėptas ir išsaugotas Dievo Žodis. Tas Pats Dievas, kuris davė Bibliją, pažadėjo ir išsaugoti ją tyrą per visas kartas: „Viešpaties žodžiai – tyri žodžiai, kaip liejykloje nuskaistintas sidabras, septynis kartus išvalytas. Tu, Viešpatie, prižiūrėsi juos ir saugosi nuo šios kartos per amžius” (Ps 12, 6-7).

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie bažnyčią. Naujojo Testamento bažnyčia yra vietinė ir matoma, iššaukta pakrikštytų tikinčiųjų asamblėja, susitarusi ir susirinkusi drauge Jėzaus Kristaus autoritetu (1 Kor 1, 2).

Naujojo Testamento bažnyčios moko tiesą apie antrąjį Kristaus atėjimą (1 Tes 4, 13-18). „Nes Žmogaus Sūnus ateis savo Tėvo šlovėje su savo angelais, ir tuomet Jis atlygins kiekvienam pagal jo darbus” (Mt 16, 27).

Laikas bei knygos apimtis neleidžia išsamiai pristatyti Naujojo Testamento bažnyčios ir Kristaus doktrinas. Nuo Kristaus laikų iki pat Jo sugrįžimo Naujojo Testamento bažnyčios yra atpažįstamos remiantis jų autoritetu, krikštu ir doktrina.

 

Tęsinys: Jėzaus Kristaus bažnyčių struktūra