Baptistų bažnyčia

1. Kristaus Nuotaka nuostabi savo tapatybe
 

„Kas yra toji, kuri pasirodo lyg ryto aušra, graži kaip mėnulis, šviesi kaip saulė, bauginanti kaip kariuomenė su vėliavomis?” (Gg 6, 10)

Kristaus Nuotaka yra nuostabi. Žvelgiant į jos prigimtį, istoriją, darbus, ar į jos mokymą, vienybę ir jėgą, galime matyti, jog visais atžvilgiais ji yra nuostabi.

Kristaus Nuotaka yra pozityvi. Pašalindama visas neigiamas savybes, ji gali patenkinti žmonijos poreikius dėka teigiamiausios žinios, kokia kada nors buvo paskelbta – Evangelijos.

Kristaus Nuotaka yra brangi. Ji yra tokia brangi, kad Dievas neleido niekam kitam būti jos įkūrėju, vien tik Jėzui. Šventoji Dvasia yra jos mokytoja ir vadovė. Biblija yra jos vadovėlis. Kristaus kraujas yra kaina, sumokėta už ją. Ir Pats Viešpats sugrįš jos pasiimti su Savimi, ir ji bus su Juo amžinai.

Ji yra bažnyčia

„Kas ji ...?” –  klausia tekstas. Kas yra nuostabi Kristaus Nuotaka? Ji yra „gyvojo Dievo bažnyčia, tiesos ramstis ir pamatas” (I Tim 3, 15).

Biblija naudoja keletą terminų, tam kad  mes geriau suprastume bažnyčios darbą ir jos santykius su Kristumi. Bažnyčia pavadinta kūnu, pastatu, ramsčiu ir pamatu. Ji minima kaip miestas, šviesa ir druska. Ji taip pat vaizduojama kaip Nuotaka. Kai Paulius rašė Korinto bažnyčiai, jis sakė:

„Aš pavyduliauju dėl jūsų Dievo pavydu, nes sužiedavau jus su vienu vyru, kad nuvesčiau jus Kristui kaip skaisčią mergelę.” (II Kor 11, 2) 

Akivaizdu, kad Dvasios įkvėptas apaštalas, galvoje turėjo santykius tarp Korinto bažnyčios ir Kristaus, kaip tarp nuotakos ir jos vyro.

Jonas Krikštytojas Kristų laikė Jaunikiu, o bažnyčią – Nuotaka:

„Jūs patys galite man paliudyti, jog sakiau: aš ne Kristus! Aš siųstas būti tik Jo pirmtaku.Kas turi sužadėtinę, tas sužadėtinis, o sužadėtinio bičiulis, kuris šalia stovi ir jį girdi, džiaugte džiaugiasi jaunikio balsu. Todėl šiam mano džiaugsmui jau nieko netrūksta.” (Jn 3, 28-29)

Laiškas Efeziečiams pateikia daugiau informacijos apie santykius tarp nuotakos ir jos vyro. Ji turi paklusti jam kaip Viešpačiui, ir jis turi būti jos galva. Žmona turi būti mylima savo vyro, jis turi maitinti ir branginti ją. Ji yra taip didžiai gerbiama, kad vyras palieka savo tėvą ir motiną, kad gyventų su ja. Tai yra kiekvienam vyrui bei žmonai skirta nuostabi informacija, kuri turi būti laikoma dievobaimingo gyvenimo įsakymais. Nors kiekviena šeima gali turėti naudos iš šios informacijos, tačiau žemiškieji vyro ir žmonos santykiai, ištikrųjų, yra antraeilė šių eilučių tema. Pirmaeilė priežastis, dėl kurios jos yra duotos, – parodyti santykius tarp Kristaus –  Jaunikio ir  bažnyčios – Jo Nuotakos. „Tai didelė paslaptis, – aš tai sakau, žvelgdamas į Kristų ir bažnyčią” (Ef 5, 32).

Naujojo Testamento nurodymai, skirti Kristaus Nuotakai, ištikrųjų yra nurodymai, skirti Jo bažnyčiai.

1962 metų gruodžio 2-ąją dieną, sekmadienio rytą, aš stovėjau prie altoriaus ir stebėjau savo mylimą nuotaką, žengiančią taku užimti savo vietos šalia manęs. Ji iškilmingai pažadėjo amžiną ištikimybę ir pavedė savo gyvenimą mano globai. Kokia nuostabi diena! Tie, kurie tai patyrė, tik maža dalele gali įsivaizduoti tą džiaugsmą ir tik numanyti, ką Kristus jautė Savo bažnyčiai. Ji yra Jo Nuotaka, labai ypatinga Jo akyse ir labai brangi Jo širdžiai.

Ji yra dieviškos kilmės bažnyčia

Dievas suplanavo ją. Būdama dieviškos kilmės, ji buvo įtraukta į amžinus Dievo planus. Neįmanoma paneigti, kad Dievas veikia pagal savo planą.

Biblija sako: „Nuo amžių Dievui žinomi visi Jo darbai“ (Apd 15, 18). Kadangi bažnyčia yra Dievo darbas, todėl aišku, kad ji yra įtraukta į Jo dievišką planą nuo pat pradžios. Bažnyčia nebuvo įsteigta skubotai, kad patenkintų blogėjančius Izraelio religinės sistemos reikalus, kaip kai kurie tiki, bet daug daugiau, ji buvo Dievo prote dar prieš atsirandant poreikiui. Dar prieš tai, kai saulė, mėnulis ir žvaigždės buvo sudėlioti į savo vietas, nuostabi Kristaus nuotaka jau buvo įtraukta į Dievo planus. Dar prieš tai, kai Adomas buvo sukurtas iš dulkių ir gavo gyvybės kvapą, Dievas numatė bažnyčios pradžią ir tarnystę. Tokia institucija turėtų būti ypatingai svarbi kiekvienam krikščioniui. Ji yra Kristaus Nuotaka. Ji yra dieviškos kilmės. Ji nuo pat pradžios yra Dievo suplanuota ir Dievui žinoma.

Jėzus įsteigė ją. Kristus yra bažnyčios Galva ir Įsteigėjas, taip pat Jis yra kertinis Akmuo ir Pamatas. Paulius sako: „pastatyti ant apaštalų ir pranašų pamato, turintys kertiniu akmeniu patį Jėzų Kristų” (Ef 2, 20). Apaštalai ir pranašai nėra bažnyčios pamatas, bet daug daugiau, bažnyčia, apaštalai ir pranašai, visi jie, remiasi į bendrą pamatą. Biblija parodo, kad pamatas turi būti Kristus: „Juk niekas negali dėti kito pamato, kaip tik tą, kuris jau padėtas, kuris yra Jėzus Kristus” (I Kor 3, 11).

Nors jos pamatas ir kertinis akmuo tikrai yra didis, nuostabi Kristaus nuotaka turi kuklią pradžią, kaip atskleidžia Jono Evangelija:

„Kitą dieną vėl stovėjo Jonas ir du jo mokiniai. Išvydęs einantį Jėzų, jis tarė: "Štai Dievo Avinėlis!" Išgirdę tuos žodžius, abu mokiniai nusekė paskui Jėzų.” (Jn 1, 35-37) 

Šioje Biblijos eilutėje yra paminėti du pirmieji bažnyčios nariai. Toliau skaitydami pamatysime, kad vienas iš jų buvo Andriejus, o kitas, kaip daugelis tiki,  turėtų būti Jonas, nors nėra įvardytas. Jie atitiko svarbius Naujojo Testamento bažnyčios elementus. Jie buvo vietinė ir matoma asamblėja. Jie buvo iššaukti; kitaip jie neturėtų palikti tokio didžio vyro – Jono Krikštytojo, kad sektų Jėzumi. Jie buvo išgelbėti ir Jonas Krikštytojas pakrikštijo juos. Jie kartu susitarė ir abu sekė Jėzų. Jie netgi turėjo pastorių – Patį Jėzų. Jie turėjo autoritetą; Jėzus neišvarė jų, bet  Jis pasakė: „Ateikite ir pamatysite (Jn 1, 39), ir kitą dieną: „Sek paskui mane!" (Jn 1, 43).

Kristuje ir šiuose dviejuose mokiniuose mes matome paprastą bažnyčios formą. Atkreipkite dėmesį į šiuos palaimintus žodžius: „Kur du ar trys susirinkę mano vardu, ten ir Aš esu tarp jų" (Mt 18, 20). Kai šie du nusekė Jėzų, Jis buvo tarp Savo bažnyčios; Jaunikis ir Jo Nuotaka.

Pirmieji du bažnyčios nariai gavo nedidelį pripažinimą. Andriejus, kuris buvo paminėtas, nėra taip dažnai minimas, kaip kitos Biblijos asmenybės. Petras, Paulius, Barnabas, Titas, Timotiejus ir kiti yra nuolatos minimi. Per visas Naujojo Testamento knygas yra aptarinėjamas jų darbas. Andriejus nėra visiems žinomas. Kitas mokinys iš viso nėra paminėtas, todėl nei vienas negali būti visiškai tikras dėl jo asmenybės. Abu, Andriejus ir neįvardytas mokinys, noriai sekė Kristų dirbdami ir tarnaudami Jo bažnyčioje, net ir be jokio pripažinimo. Viešpats vis dar patenkintas bažnyčios nariais, kurie tarnauja Jam su ar be jokio pripažinimo. Galiausiai, visa šlovė priklauso Viešpačiui: „Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen (Ef 3, 21).

Jėzus statė ją. Tą ir sekančią dieną prie bažnyčios prisidėjo kiti žmonės. Yra išvardyti: Petras, Pilypas, Natanaelis (Ef 3, 21). Viešpats statė Savo bažnyčią. Kiek vėliau Jis pasakė, kad ir toliau tai darys: „Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės” (Mt 16, 18). Po to, kai Jonas buvo įmestas į kalėjimą, Jėzus pamokslavo Galilėjoje ir kiti mokiniai prisidėjo prie Jo bažnyčios. Atidžiai pažiūrėkime į šias eilutes iš Morkaus Evangelijos:

„Kai Jonas buvo suimtas, Jėzus atėjo į Galilėją ir skelb Dievo karalystės Evangeliją: „Atėjo metas, prisiartino  Dievo karalystė. Atgailaukite ir tikėkite Evangelija!" Eidamas palei Galilėjos ežerą, Jėzus pamatė Simoną ir jo brolį Andriejų, metančius tinklą į ežerą; mat jie buvo žvejai. Jėzus jiems tarė: "Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais". Ir tuojau, palikę tinklus, jie nusekė paskui Jį. Paėjęs truputį toliau, Jis pamatė Zebediejaus sūnų Jokūbą ir jo brolį Joną, valtyje betaisančius tinklus. Tuoj pat Jis pašaukė ir juos. Palikę savo tėvą Zebediejų valtyje su samdiniais, jie nusekė paskui Jį.” (Mk 1, 14-20)

Jėzus skelbė: „prisiartino Dievo karalystė” (Mk 1, 15). Karalystė, kurią skelbė Kristus, buvo prisiartinusi, ji buvo visai šalia, taip arti, kad galima buvo paliesti. Karalystė, apie kurią Jis kalbėjo, buvo bažnyčia, Jo nuostabi Nuotaka.

Kitas lobis, kurį Jis davė buvo šis: „ Atgailaukite ir tikėkite Evangelija” (Mk 1, 15). Atkreipkite dėmesį, Jėzus neskelbė, kad kiekvienas turi veržtis prisijungti prie bažnyčios, vien todėl , kad ji ten buvo. Jis netgi nereikalavo, kad žmonės pirmiausia būtų pakrikštyti, nors  krikštas yra būtina sąlyga, norint tapti bažnyčios nariu. Yra kažkas svarbiau, kas privalo įvykti prieš krikštą ir bažnyčios narystę. Tai buvo Jo valia jiems ir tai yra Jo valia dabar: žmonės turi atgailauti ir tikėti Evangelija, po to visa kita. Be atgailos ir tikėjimo nei vienas žmogus neatitinka kvalifikacijos, reikalingos krikštui ir bažnyčios narystei.

Jėzus mokė ją. Jėzus pradėjo mokyti Savo nuostabią Nuotaką, kad ji būtų sielų laimėjimo institucija. Simonas ir Andriejus, kurie jau buvo grupės dalis, buvo žvejai. Jėzus pamatė juos užsiėmusius savo darbu ir pasakė jiems: „ ... Sekite paskui mane, ir Aš jus padarysiu žmonių žvejais" (Mk 1, 17). Nors ir žvejyba buvo sąžininga bei garbinga profesija, Jėzus buvo numatęs daug svarbesnį darbą Savo bažnyčiai. Kad jie galėtų tapti žmonių žvejais, jie privalėjo sekti Jėzumi. Jie negalėjo eiti priekyje Jo. Jie išvis negalėjo būti žmonių žvejais be Jo. Jie privalėjo sekti Jėzumi. Taigi, taip privalome daryti ir mes. Kai kurie galvoja, kad mes privalome būti sielų laimėtojais, kad galėtume būti Kristaus pasekėjais. Priešingai, privalome būti Kristaus pasekėjais, kad galėtume tapti sielų laimėtojais. Turime sekti Kristumi liudydami, užjausdami, ištverdami, pasiaukodami ir melsdamiesi.

Nors Jėzus ir pažadėjo Savo nuotakai sėkmę laimint sielas, bet Jis nepažadėjo greitos sėkmės, kaip matome žodyje „ padarysiu” (Mk 1, 17). Nei vienas nėra įgudęs darbe, iki tol, kol nepasimoko ir neįgyja patirties. Sekdami Jėzumi išmoksime ir įgysime patirties, kad galėtume vadovauti sielų laimėjimo tarnystei ir mokymui. Simonas ir Andriejus paliko savo tinklus ir nusekė paskui Jėzų. Jie buvo pasiruošę mokytis ir tapti žmonių žvejais. Ar jūs esate pasiruošę padėti į šalį mažesnius darbus, kad galėtumėte sekti Kristumi? Jis to tikisi.

Kristaus Nuotaka yra dieviškos kilmės bažnyčia. Ji buvo Dievo plano dalimi nuo pat pradžios. Kristus įkūrė, statė ir mokė bažnyčią.

Ji yra besitęsiančios istorijos bažnyčia 

Jėzus įsteigė Savo bažnyčią Savo asmeninės tarnystės žemėje metu. Nuo to laiko, nebuvo dienos, nei valandos ar net akimirkos, kad žemėje nebūtų Viešpaties Naujojo Testamento bažnyčios. Kai kurios bažnyčios sėkmingai išaugo, bet vėliau, po kurio laiko, susilpnėjo, apsileido ir galiausiai visai uždarė duris. Kai kurios nuklydo taip toli į ereziją, kad vėliau jų nebuvo galima atpažinti, kaip Viešpaties bažnyčių, jos mažai ką bendrą ar išvis nieko bendro neturėjo su Naujojo Testamento mokymu. Nors vienos bažnyčios tiek tuomet, tiek dabar žlunga, bet  tūkstančiai gyvena toliau ir skelbia, moko bei praktikuoja Kristaus doktrinas.

Biblija apsčiai pateikia nuorodų į bažnyčios ilgaamžiškumą. „Jam tebūna šlovė bažnyčioje Kristuje Jėzuje per visas kartas amžių amžiais! Amen” (Ef 3, 21). Kadangi Dievas gauna šlovę bažnyčioje per visus amžius, todėl bažnyčia privalo gyvuoti per visus amžius. Ji gyvavo iki šio momento ir gyvuos amžinai.

Kristus davė pavedimą savo bažnyčiai. Jis pasakė jai padaryti Jo mokiniais visų tautų žmones, krikštyti ir mokyti juos. Ir po to Jis pasakė: „Ir štai Aš esu su jumis per visas dienas iki pasaulio pabaigos. Amen" (Mt 28, 19-20). Kristaus duotas pažadas amžinai būti su Savo bažnyčia įrodo, kad ji gyvuos visados. Ištikrųjų visada bus biblinės bažnyčios, kurios darys Jo mokiniais visų tautų žmones, krikštydamos atsivertusius, ir mokydamos juos Biblijos tiesų „iki pasaulio pabaigos” (Mt 28, 19-20).

Viešpaties Vakarienė yra susijusi su besitęsiančiu bažnyčios egzistavimu. Apaštalas Paulius kalba apie Viešpaties Vakarienę: „Taigi, kada tik valgote šitą duoną ir geriate šitą taurę, jūs skelbiate Viešpaties mirtį, kol Jis ateis“ (I Kor 11, 26). Kadangi Viešpaties Vakarienė yra bažnyčiai duotas įsakymas, kurį gali vykdyti tik bažnyčia, todėl yra visiškai akivaizdu, kad bažnyčia gyvuos nepaliaujamai. Per Viešpaties Vakarienę bažnyčia skelbia Viešpaties mirtį „kol Jis ateis” (I Kor 11, 26).

Net jei šėtonas norėtų sunaikinti bažnyčią, mes turime Viešpaties pažadą, kad taip neatsitiks. Atidžiai pažvelkime į Jo pažadą:

Ir Aš tau sakau: tu esi Petras, ir ant šios uolos Aš pastatysiu savo bažnyčią, ir pragaro vartai jos nenugalės.” (Mt 16, 18)

Dabar atidžiai apžvelkime Senojo Testamento pranašo Danieliaus eilutes:

„Statulos galva buvo iš gryno aukso, krūtinė ir rankos – iš sidabro, juosmuo ir strėnos – iš vario, blauzdos – iš geležies, kojos – iš geležies ir iš molio.... Visur gyvenančius žmones, laukinius žvėris ir padangės paukščius atidavė į tavo rankas ir padarė tave visa ko valdovu. Tu esi auksinė galva.Po tavęs iškils kita karalystė, silpnesnė už tavo; trečioji karalystė, varinė, viešpataus visai žemei. Ketvirtoji karalystė bus stipri kaip geležis. Kaip geležis sudaužo ir sutrupina viską, taip ši karalystė sutrupins visas kitas.” (Dan 2, 32-33; 38-40)

Danielius, pakviestas atskleisti ir išaiškinti karaliaus Nebukadnecaro sapną, papasakojo apie statulą, kurią Nebukadnecaras matė. Statula turėjo auksinę galvą, sidabrinę krūtinę ir rankas, juosmuo ir strėnos buvo iš vario, blauzdos iš geležies, kojos buvo dalinai iš geležies ir dalinai iš molio. Danielius išaiškino sapne matytos statulos reikšmę. Auksinė galva simbolizuoja Nabuchodonosaro karalystę – Babiloną. Sidabrinė krūtinė ir rankos simbolizuoja  didžią Medų Persų imperiją. Varinis juosmuo ir strėnos simbolizuoja Graikijos karalystę, valdomą Aleksandro Didžiojo. Galiausiai, blauzdos iš geležies ir kojos, maišytos iš geležies bei molio, simbolizuoja Romos imperiją.

Jėzaus asmeninės tarnystės žemėje metu, tarnystės, į kurią buvo  įtraukta ir Jo bažnyčia, valdžioje buvo Romos imperija. Nors valdė Roma, tačiau Dievas įsteigė naują karalystę, karalystę, kurią Jis buvo suplanavęs nuo pat pasaulio pradžios.

Tų karalių dienomis dangaus Dievas įsteigs karalystę, kuri niekada nebus sunaikinta, kuri neatiteks jokiai kitai tautai. Ji sunaikins ir sudaužys visas karalystes ir pati pasiliks per amžius.” (Dan 2, 44)

Pranašystė informuoja žmones, kad vienintelė Viešpaties karalystė, įkurta „tų karalių” metu,  buvo Jo bažnyčia. Danielius praneša mums, kad bažnyčią įsteigs „dangaus Dievas”, ir kad ji „niekada nebus sunaikinta” bei „pasiliks per amžius”. Bet kuriuo atveju, ar Danielius tuomet suprato, ar nesuprato savo raštų prasmės, jis perteikė nuostabią tiesą apie bažnyčios dievišką kilmę ir amžinumą.

Sekminių dieną Jėzus panardino savo bažnyčią, vieną  kartą visiems laikams, Šventosios Dvasios jėgoje (Apd 2, 1-4). Jis anksčiau jiems sakė, kad tai įvyks ir jie turi laukti (Apd 1, 8; Lk 24, 49). Prieš išdavystę ir mirtį, Jėzus susitiko su Savo bažnyčia aukštutiniame kambaryje švęsti Paschos paskutinį kartą ir valgyti Viešpaties Vakarienę pirmą kartą. Po to, kai Judas Iskarijotas išėjo, ir prieš tai, kai jie išėjo į sodą, Jėzus pamokė Savo Nuotaką keleto svarbių pamokų, atsakė į daugybę klausimų ir davė jai svarbų pažadą. Atkreipkime dėmesį į pažadą, kurį Jis davė Savo bažnyčiai:

„Ir Aš paprašysiu Tėvą, ir Jis duos jums kitą Guodėją, kad Jis liktų su jumis per amžius. Tiesos Dvasią, kurios pasaulis neįstengia priimti, nes Jos nemato ir nepažįsta. O jūs Ją pažįstate, nes Ji yra su jumis ir bus jumyse.Nepaliksiu jūsų našlaičiais – ateisiu pas jus.” (Jn 14, 16-18)

Tai buvo tas pats pažadas, kurio jie laukė išsipildant Jeruzalėje. Tas pažadas išsipildė Sekminių dieną. Tiesos Dvasia liks „su jumis per amžius” (Jn 14, 16). Koks pažadas! Ne tik, kad bažnyčia gyvens amžinai, bet ji gyvens amžinai Šventosios Dvasios akivaizdoje, kuri yra bažnyčios jėgos ir paguodos šaltinis.

Garbė Dievui! Tikintieji turi įspūdingą galimybę tapti Kristaus Nuotakos nariais. Ji yra dieviškos kilmės bažnyčia, turinti besitęsiančią istoriją. Jai suteikta jėga iš aukštybių per Didį Guodėją.

 

(tęsinys) Kristaus Nuotaka nuostabi savo žvilgsniu